Witoldui G. ir kitiems

o jei šokčiau pro langą
tai tik lėtą fokstrotą
                              Aidas Marčėnas


                                 

regėtųs sučiauptos lūpos Lenos
begalės susilietimų skaitant Witoldo  Kosmosą
Katasė
pasmaugtas katinas šiaip sau
pakartas kaip žvirblis ant pagaliuko
ak Leonai kam tu jį šitaip
sumelavau įvykių grandinei paįvairinti
mama nervingai beldžia į sieną
kala vinį į tavo narvą

palauk tuoj praeis
kaip mintijimai apie tąją kurią
nepasirenki
priglausti pabučiuoti
ar spjauti į burną

Witoldai
tavo herojus pamišęs kaip šiųdienis žmogus
besirangąs tamsoje lyg gyvatė
gelianti
jis įregi savo nykimą bet neapsisprendžia
stebi nuogą mylimą pro langą kaip su kitu ji
žaižaruoja
Mozės įsakymai negalioja!


sunerti įvykiai ant smilgos žemuogės
vieni į kitus panašūs
kartotė to paties kitu pavidalu
vienodi kaip juodos duonos davinys Trofimovske
skorbuto ėdamiems utėlėtiems
ėdantiems save pačius
pasirenkantiems komą marionetės kostiumą


kūno vergas
kunigas iš Zakopanės kaip arbatinukas
Vaižgantas su šuneliu
paveiksle pavasarėjančiame fone klouno apdaru
ryškiame cirko juokintųjų amplua

kunigo batai ištepti
jis save tenkina stebėtojų akivaizdoje
kelią pametęs klaidžioja
judina pirštus
kaip žmogus enkavėdistų marinamas Sibire
be perstojo sukioja laikrodį 
raminasi

vienovės embrionai
visos sąsajos susieina į vienį
Lena lūpos Katasė katinas žvirblis pagaliukas kunigas
korimo veiksmas
šiaip
įvykių grandinei paįvairinti
Witoldai jie visi
ne tik tavo herojai
vergai savopumo

savas pas savą savu reikalu