emigrantas

nakties marška praplyš nuo tavo riksmo –
akis atmerksi  nesupratęs, ar tik sapnavai
mėnulio pilnaties nušviestą savo virsmą
kažkuo, kuo realybėj nebuvai

gal tu buvai miškų lengvutė fėja, 
gal tu šakom šlamėjai, ąžuolu ošei,
o gal kerai mėnulio tau sparnus sudėjo –
dabar bandyk plasnot, tiktai įkvėpk giliai, ir...

... sparnų pajutęs jėgą pakilai,
viliojo svaigiai atviri erdvių keliai                     
                      ----------
mėnulio namuose gėrybių dera dosniai –
(argi ne jų tu maldose visų dievų prašei?)
staiga kažkas švelniu balsu paglostė -
„nubuski pagaliau – ne tavo čia namai...,,

namai tenai, kur jazminai kvepėjo, 
kur medumi jau varva sotūs aviliai,
kur byra obuoliai, nublokšti rudeninio vėjo,
žiema putoja sniego patalais baltai... “

lipnios pagundos pirštų nusipurtęs.
savo pasaulin sugrįžau keistais keliais –
nereikia man blizgaus mėnulio turto,
jei negaliu ten būti su savais.