Rašyk
Eilės (72555)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10396)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Nakties šauklių gausmai pasiekė žiemos konvulsijų kratomą gatvę, kurioje yrėsi apgailėtina siela.
Vasaris. Ši šalis bijo manęs. Bijo mano belyčio veido, po kuriuo slepiasi tikrasis Teisingumas, atstovaujantis valstybei. Kiekvienas gražiai šnekantis politikas ir korumpuotas valdžios pareigūnas melsis pasigailėjimo sutikdamas ne biurokratų kabinetuose užrašytą tiesą, o tiesą, kuria gyvena visi šie žmonės. Tiesą, kurios riksmus gali nutildyti tik jos įvykdymas... Aš tyliai jiems ištarsiu – Ne.
Kas yra Teisingumas?
Jie klausia manęs pakrikusiomis akimis.
„Teisingumas – pamatinė visuomenės vertybė, kurios įsiviešpatavimo teisinėje sistemoje siekiama specialiomis – teisinėmis – priemonėmis: teisėsauga, specialiai sukurtų institucijų, įstaigų bei organizacijų veikla. “
Šūdais apdrabstytas apibrėžimas. Juo norima sunaikinti žmonių balsą ir įvaryti juos į bandas, paklusniai vykdančias kiekvieną pinigingų kiaulių nurodymą. Jų sugedęs aparatas, veikiantis rato principu, tai yra pinigų cirkuliacija reikiamiems asmenims, niekada neužtikrins socialinės lygybės tarp apgautų lietuvių. Ši tauta, per ilgai engiama biurokratinių žiurkių, nežinančių kokioje klaidingoje ir vertoje susinaikinimo sistemoje jie priklauso, bei lobistų, lindinčių iliuzijų pasaulyje, yra spardoma bendros Tiesos – socialinės, ekonominės, kultūrinės - atžvilgiu.
Būtybė, priešais save išvydusi tvorą – jos budelį, sustojo.
- Tu... – sutriko jis.
Gyvuliai neturi gėdos jausmo. Jų beviltiškoje povyzoje egzistuoja tik šūdina baimė,
persmelkta mirties šešėliu.
- Aš, - gniaužiau kumščius.
Vagis padėjo krepšį ir atsiklaupė skeryčiodamasis prieš mane. Teisingume neegzistuoja
pasigailėjimas. Ir aš jo nesuteiksiu.
Policija rado sunkiai sumuštą žmogystą tamsiame skersgatvyje. Policija... Iš vidaus supuvęs organizmas be rankų ir be kojų, tik su didele burna. Bet liežuviu nesustabdysi nusikaltimų. Gerkle nenubausi teisiamųjų. Gerkle, kuria riedės prakeiktas kepsnys, išlaisvinsi nusikaltėlius, o liežuvis parūpins, jog tas kepsnys patektų į burną. Lietuva pasidalinta savanaudžių, kuriems nusišikt į savižudybių skaičių ir migraciją. Jų tikslas visais įmanomais būdais pasipelnyti iš šių varganų žmogėnų, kurie savo likimą pardavė pirmąją gyvenimo sekundę, atsidūrę šioje šalyje.
Blyksnė į akis. Ji nusišypso prieš mano surauktą veidą.
- Gal šiandien vakare pas Dionizą? – nuo jos skruostų krito garbanos.
- O gal geriau ant moco sutinkam rytą?
- Man ryt egzaminas... Tėvai užmuš, jei negausiu stipendijos.
Žmonės tarsi apakinti šunyčiai klausosi šeimininkų žodžių, laukdami maisto trupinėlių nuo stalo, kai kurie turi viltį gauti ir kaulą, bet tiesa ta, kad šeimininkai maitinasi jų tikėjimu užsimokėdami anaiptol ne darbais. Jie užsimoka žodžiais apie gražią ateitį, vergų planus sumaišydami su šūdais, jog jie nesugebėtų suprasti, kodėl gi jų nuo pinigų pertekliaus užsipisęs vedlys nepadarė to ar ano. Vergvaldžių labiausiai vertinama savybė yra menas pasiteisinti. Šeimininkus lydinčios klaidos, rodančios kad jie esą niekuo ne geresni už mus, paskandinamos žodžių bangose. Valstybė... Jiems šis žodis reiškia didelį krepšį, prikimštą saldumynų. Ką daro šios šalies žmonės? Jie susitaiko su vergų rolėmis, kai turėtų krepšį prikimšti šūdais, kad vergvaldžiams daugiau niekados nekiltų pagunda kišti nagus į bendrą turtą.
Vakarėlyje telūškavo alkoholis ir iki troškulio prisūrinti čipsai.
- Sveika, Austėja, - prisiplakė ilganosis akiniuotis su stikline rankose.
- Labas, Doni. Kur man? – akys žaižaravo kvailais troškimais, o pirštai nevalingai siekė
išdžiūti amžiams.
Jos veide nebuvo Austėjos, o tik šūdina apatija.
- Važiuok, aš pasiliksiu pas Donį, - ji krito į lovą.
Išaušus jos nebuvo.
Sovietų Sąjunga buvo mėšlinas ežeras, kuris traukė turistus savo alkoholio smarve. Šis ežeras primena dabartinę balą, kurioje ši šalis plaukioja. Milijonas pasitraukė ne dėl SSRS ilgesio, nes pastaroji santvarka priminė gyvulių ūkį, kai pašaras ateidavo pats savaime ir nereikdavo sukt galvos, kas išvalys šūdus iš lovio, nes viskas aplinkui ir taip skendėjo mėšle. Visiems buvo nusišvilpt, nes raudonoji komunizmo dvasia pasirūpino jų egzistenciją paversdama nuobodžiu, limitais apkrautu rojumi. Rojumi, kuriame silpnieji gyveno, o stipriuosius laikė tos pačios grandinės, laikiusios konkurenciją. Šis pasaulis žlugo dėl tingumo judėti. Noras keistis užvaldė visų mintis, užvaldė ir manąsias. Galvojau, kad ištikimybės Tautai puoselėjimas tokiu sudėtingu laikotarpiu seks mus per amžius. Klydau...
- Paiešką galėsime pradėti po dvidešimt keturių valandų nuo merginos dingimo, -
žodžiai, kaip spiralė, sukosi galvoje svaigindami geriau nei Monikutės sapnas.
Varganiems tėvams teliko linkčioti ir laukti. Laukti nežinia ko, nes šviesesnio rytojaus pasakos jau buvo susektos.
- Mes jos ieškome. Mes jos ieškome. Mes jos ieškome, - kasdien kartojami šalti sakiniai
supažindino su jaunąja demokratija.
Motina atsiklaupė prieš pareigūną:
- Aš maldauju, padarysiu viską, tik suraskite ją, - klykė ji, įsikibdama į policininko
kelnių klešnę.
- Mes dirbame savo darbą.
Po kelių mėnesių Austėja buvo rasta miške, užkasta. Jai trūko
inkstų.
Naujoji santvarka susirgo ta pačia liga. Ji suseno pasaulyje, o mūsų valstybėje - išsikerojo į tinklą. Raudonoji šmėkla gyvena kai kurių politikų elgesyje. Tai taikoma ir tiems, kurie atėjo jau kaip laisvosios Lietuvos vaikai. O žmonės... Vergai norėjo ištrūkti nemokėdami būti laisvais. Anarchizmo stoka jų širdyse leido giliai įsišaknyti tam, ką turime dabar. Konkurencija nuskandino mažuosius. Silpnieji neišmoko gyventi. Stiprieji iškilo, pamiršdami kas pakėlė jų subines. Galiausiai atsirado politikos ekspertų - visažinių, skleidžiančių savo mintis, kaip dogmas. Jie pamiršta, kad tų, kurie anksčiau skleidė aksiomas, beverčiai gyvenimėliai buvo nuleisti į istorijos unitazą. Taip, jie gavo pripažinimą... Kaip sraigės, nesugebančios šliaužti paskui mokslo ir tiesos pažangą. Jų sluoksnis bjauriausias, vertas visuotinio išnaikinimo. Jų žodžiai, tarsi branduolinės  galvutės, nušluoja nuo žemės paviršiaus kritišką visuomenės mąstymą. Tų subingalvių pezalai, pradedant nuo visuomenėje žinomų ir baigiant giliai užsisknisusių kambaryje kurmių, klaviatūros pagalba kuriančių melą bei chaosą, nuodija vergų protus. Baisiausia, kad nuodai skirti ne sukilimui... Jie leidžiami, kad į visas problemas būtų turima viena, bendra tiesa. Todėl milijonas pabėgo, būtent dėl vis rusenančių sovietikos liepsnų. Šioje šalyje laisvės deficitas pasiekė kritinę būklę. Žiniasklaidos priemonės kala į galvą, jog laisvė yra mumyse ir ja mes puikiai naudojames. Ar laisvė yra nesusirasti darbo? Nesvarbu koks tavo išsimokslinimas. Ar šis šūdinas reikalas yra laisvė? Koks tuomet valstybės susikūrimo tikslas? Ką tada vadiname patriotizmu, kai kišenėse švilpia vėjai? Mėšvabaliai, skrebenantys mygtukais, pasakys, kad turite mylėti tėvynę nesvarbu kokiame stovyje. Jeigu ne, tada jūs esate tėvynės išdavikas, einantis prieš sistemą, kartu ir prieš visuomenę. Man nusišikt ant šios šalies valdžios ir patvirtintos tiesos, nes tiesą kuria ne jie, ją kuria faktai. Jeigu žmogus neturi už ką nusipirkti pavalgyti ir tinkamai apsirengti, kodėl jis negali reikalauti iš šios Tėvynės būtiniausių egzistencijos komponentų? Kokia tada visos šios šūdpainiavės esmė? Rūpintis valstybe, kai valstybė nesirūpina jais? Toks požiūris klaidingas, kas ir gniaužia lietuviams valią veikti bei judėti pirmyn. Tai yra ne Tėvynė. Tai yra ne visos valstybės rūpestis. Tai nėra net jūsų regiono rūpestis. Tai yra struktūros, kuri pavergė mūsų protus valdydama žiniasklaidos elementus, rūpestis. Struktūra tiesiogiai generuoja mūsų pragyvenimo lygį, tik gaila, jog šis pavidalas nemėgsta būti ameba. Jis mėgsta daugintis ir skleistis į savo vergų sąrašą įtraukdamas vis naujus vargšus, stengiančius įtikti didiesiems. Kas priklauso šiai struktūrai? Ji nėra tiksliai apibrėžta. Pagal įstatymą tai turėtų būti seimas, vyriausybė, prezidentas, teismas – įstatymų sukurtas mechanizmas, kuris serga mirtinu gripu, užkrėsdamas nekaltuosius. Šiame mechanizme nerasite žodžių „atsidavimas“, „sąžinė“, „principai“. Jie tarsi kryžius velniui, nuo jų bėga visos žiurkės. Jų nuobodūs šaržai staipydamiesi stengsis iš brangiais patiekalais išlepusių lūpų ištraukti šiuos kenksmingus žodžius, galbūt jie bus paleisti į pašnekovo veidą, bet tik kaip bandymas užgožti savo nepasotinamą alkį pinigams ar parodyti, kad jie dirba ne dėl savęs, jie dirba dėl mūsų. Jie sakys, kad tokie esą. Tai nebus melas. Tie avigalviai įtikėję, jog padeda mums, jog jų pirštelio krustelėjimas išgelbsti mūsų bevertę dieną. Prieš miegą jie meldžiasi, kad viskas, ką jie daro, yra Dievo plano dalis ir misija. Imdami pinigus ir miegodami darbe jie teisinasi, jog taip daro visi, šventuolių nėra. Kiaulės galvoja, kad tie, kas to nedaro, yra šventuoliai... Kiaulės... Komplimentas. Gyvuliškų instinktų vedinas žmogus geriau susitvarkys su jų apatija, nes net džiunglių pasaulyje nėra tokios nesąmonės, kaip pasiteisinimai. Tave paskiria dirbti, tu dirbi. Suklysti, tu už tai susimoki. Jų paistalų sukurtose iliuzijose visi mes esame mažos musės, ieškančios vietos kur atsitūpti ir apmyžti jų auksinę odą. Valdžios troškulys išsausina visas iki tol vešėjusias vertybes ir palieka žmogų tuščią, lyg saldainio popierėlis stumiamas vėjo. Tik žmones toliau stumia alkis tironiškam jausmui. Pojūčiams, kad aplink tave sukasi pasaulis ir kiekviena vargana būtybė klaupiasi styrančiomis rankomis laukdama Mesijo.
Mano tėvas matė karą, todėl jis buvo vergas, bijantis krustelti. Dirbo mėsos ceche. Prasidėjus perestroikai neteko darbo ir pradėjo gerti vis sakydamas: Rytoj bus geriau. Motina siuvo, grįžtančiam girtam tėvui kartodavo, kad sūnų reikės išleist į mokslą. Jei protingas, pats išeis, matai kokia šalis, motin... Ne galvos reikia, o naglumo, - kartą atsakė jis.
Atsimenu save penkerių, pyplis, vos pasiekiantis šaldytuvo viršų, sėdi bažnyčioje ir klausosi kunigo pamokymų. Kunigas griausmingu balsu rėžia tiesą, tarsi kardas laisvai eitų per gerklę.

„Nevok, nežudyk, negeisk svetimo... “, - įsimenu šią seką, tarsi švenčiausią trejybę.

Bažnyčios melagingi pranešimai paliko manyje žavesį, kuris metams slenkant blėso, nes aš suvokiau pirmapradę tiesą. Mus užaugino gamta, kuria mes naikinam. Mus išauklėjo tėvai, kuriuos mes pamirštam. Pamiršim ir savo mirtį... Tad karas, maras ir badas aplankys mus. Gal ne šiandien, gal ne ryt ir gal net ne šiemet, bet kažkada... Duodu nukirsti ranką, jog ši švenčiausioji trejybė yra dažniausiai pasikartojantis reiškinys mūsų gyvenimuose. Net jei vieną dieną atsimerksim ir išsižioję prašysim atleidimo už padarytas nuodėmes, Dievas tik riebiai pasijuoks ir numos ranka parodydamas, kad į mūsų žodžius jis rimtai nebežiūri. Žmogus nesikeičia, todėl chroniškas melas tampa vizitine kortele. Kitas dalykas – Dievas. Visagalis, gebantis kurti viską bet kuriuo metu, tuomet ar jis geba nulipdyti stipresnę už save būtybę? Ar jis geba nusižudyti? Kokia yra jo padermė, kas jį pagimdė? Mūsų maži protai gali įžvelgti net ne ledkalnio viršūnę, bet tik tolimą miražą. kuris spindi jaukia šviesa, primena egzotišką salą, viliojančią nežinomybe, bet tiesa ta, jog saloje laukia tas pats pasaulis – tie patys augalai, tas pats smėlis, tie patys gyvūnai.
Yra dvi rūšys žmonių. Vieni - patenkinti smulkiu protu ir nemato vargo savo egzistencijoje atsiduodami išnauduotojiems, kiti – peržengia ribas, kurias sukuria visuomenės išugdytas gyvulių tvarto jausmas, kai priderinama nuomonė tampa tiesa. Pastarieji skyla į dar kelias atšakas, kurios viena nuo kitos skiriasi pavojaus laipsniu. Dalis jų išmeta moralės kodeksą į šiukšliadėžę ir kliaunasi saviraiškos sumąstytais ribojimais, kurie kartais būna dar kvailesni už masės primestus. Šiems praregėjusiems religija yra alkoholis, apakinantis vairuotojui kelią į kritiškai suformuluotą teiginį. Tikėjimas valgo savo vaikus, sukriošiusiomis aksiomomis nutildydama revoliucijos maršus.
- Ji buvo graži, - įbruko puokštę Dionizas.
Vieni dainavo, kiti šnibždeno, o kažkas snargliavosi prie neuždaryto karsto, bet
mano galva nesiklausė. Motina apkabino mane per pečius. Aš jaunas ir kvailas, nieko nesupratau. Karstą uždarė, užgiedojo sušiktai liūdną muziką. Varpelis atsisveikino su Austėja.

Šiam miestui, šiai valstybei, jos žmonėms reikia ženklo. Laikas yra tikrasis šios varganos šalies priešas, nes nutrinęs praeities didvyrius, jis vergų puodynėse įnešė užmarštį. Jie nebesupranta, kieno rankomis ši valstybė buvo sukurta, o kieno – naikinama. Jiems reikia simbolio. Tai gali būti mėsa ir kaulai, bet jei už jais slepiasi idėja... Žmogus tampa nesunaikinama ir nepalenkiama jėga.
Niekingi darbai slepia tiesą.
- Tiesa – privilegija, Teisingumas – dovana, - kartodavo diedukas.
Ir tokia mano valia. Toks manasis kelias. Jokio kito kelio čia nėra: mirtis arba laisvė. Viskas arba nieko.
2019-06-13 12:23
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-06-13 21:31
ONYX
Vot stylius liktai giaras biat jusu avditorija dėlfije maničeu
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą