kvaitulys

semiu delnais nakties juodumą
nuo tavo veido
tarsi aksomą liesčiau
taip švelnu
nenoriu nieko
tik kvėpuoti tavo kūnu
pavirsti aistra
ugnim
tekėt tavo krauju

neišvaduok manęs
iš kvaitulio gilumo
su juo suaugau
tarsi ištirpau
alkstu tavęs
tarsi žvėris
nejaučiantis sotumo
ligi užsimiršimo 
nieko nebijau

tiktai aštraus
lyg smaigas suvokimo
kai pajutau
be tavo šildančio artumo
aš kas sekundę nykčiau
toj tuštumoj
kur be tavęs
beviltiškai
skendau