Karštas lietus

Atsimerkęs gyslotos nakties virdurnaktį
Putojantį kraują venose girdžiu
Vangus, odą bučiuojantis rūkas
Skyla į dangaus žiedlapių gaubtuvus

Stovi kelyje vandens liūgai balsvi
Mėnulio trupinėliai plaukioja laiveliais
Krebžda griaužiuose ironija garsi
Kiek metų dėl jos šypsenos tu nėriais?

bet tai jau suakmenėjusi praeitis

Šią tylią naktį išsklaidyta melancholiją girdžiu
Ir mano sudegęs pasaulis
nors kartą virsta ramiu

pagaliau neramūs pelenai užgeso
nors visą dieną lijo taip karštai