Vienatvės metamorfozė

Perkandau vienišumo gyslą
Išlašėjo visi saulėlydžiai
Visi sudegusių geismų traktai
Išblėso man tyliai bešaukiant

Rūškanas tavo akių centras
Toks baisus išvarvėjęs žvilgsnis
Tai veidas pažįstamo senas
Mano baimės tuščias bučinys

Sukaupęs likusias žarijas
Regėjau praeities daigelius
Tu, rusva, šalia manęs
Kartu prieš pilką vienatvę

O dabar ji mano vienintelė viltis
Atgimt, iš leliukės išvarvėt
Būt savo žmogumi
Tuo, kuriuo negalėjau būt su tavimi