Silva ir Mėnulis

Apie tai Silva dar niekam nesakė. Net Zosytei ir tãi. Nors, jeigu atvirai, Silva Zosytei ir daugiau ko nepasako, bet jeigu jau su kažkuo kalbėti apie šitas paslaptis, tai su žmona būtų saugiausia.

O gal išviso nekalbėti?..
O gal nedidelė čia nuodėmė?..
Jau šitiek metų praėjo...
Kam dabar rūpi?

O už lango Mėnulis artėjo link perigėjaus.
Kaip ir aną naktį.

- Zosyte!
- Ko?
- Miegi?
- Dar ne. O ko nori? - kažkaip nuotaikingai paklausė žmona ir atbula pasislinko arčiau vyro.
- Ne... - Silva nebuvo pasiruošęs lytinei sueičiai. - Noriu tau kai ką pasakyti...
- Pasakyti? - kilstelėjo galvą Zosytė.
- Taip... Vieną paslaptį... To dar niekas niekas nežino...
- Paslaptį? Apie ką? - nustebo Zosytė, bet vis tiek paliko atsuktą užpakalį.
- Apie mane... - Silvos balsas truputį drebėjo. - Tu atsimeni, kada mes buvome dar jauni ir nevedę... net nedraugavome ir aš tik pradėjau paštininku dirbti...
- Atsimenu! Tavo uniforma tada visom patiko!
- O atsimeni tą Vycką iš vyresnės klasės...
- Tą, kur pasikorė?
- Jo.... O tu žinai, kad aš jį ir radau kilpoje?.. ir pranešiau tada milicijai?..
- Nu ir kas? - nesuprato Zosytė. - Tai ir gerai, kad radai, o tai būtų prasmirdęs!
- Supranti... tada aš jam atvežiau laišką... iš Amerikos... dviratį atrėmiau į tvorą ir einu pro vartelius... - Silva dar labiau susijaudino ir užtilo.
- Nu... - Zosytė vis dar laukė intrigos, atsukusi nugarą.
- Kaip tik tuo momentu aš pažvelgiau į Vyckos kambario langą ir pamačiau jį...
- Pakaruoklį?
- Ne. Vycką. Gyvą. Jis stovėjo lange ir žiūrėjo man į akis.

Dabar jau Zosytė atsisuko į Silvą:
- Tai tu jį pakorei?! - Zosytė net užsidengė burną tardama paskutinį žodį.
- Eik tu... Aš jau pakėliau ranką su laišku, bet staiga mane užpuolė šuo. Aš atšokau šiąpus vartelių, o kada vėl pažiūrėjau į langą, Vyckos jame jau nebuvo...
- Tau pasivaideno?
- Ne. Man nepasivaideno - ten tikrai buvo Vycka ir jis į mane žiūrėjo.. Tokioom akim žiūrėjo...
- Kokiom?..
- Nežinau kokiom... Aš jį mačiau tik akimirką, nes tas šuo mane užpuolė... bet kaipdievąmyliu - ten buvo Vycka...
- Nu?..
- Aš pagalvojau, kad jis tuoj išeis, sutramdys šunį ir laukiu prie vartelių... Šuo draskosi, Vycka nesirodo... Tada prisiminiau, kaip jis man aiškino, kad išvykdamas iš namų visada paleidžia šunį ant ilgos grandinės, kad siektų vartelius, bet verandos durų pasiekti negali. Ir dar parodė, kur galima lengvai perlipti tvorą, apeiti šunį ir laišką nunešti į verandą...
- Tai lange buvo visai ne Vycka? - išsižiojo Zosytė.
- Tada, belaukdamas prie vartelių, aš irgi ėmiau dvejoti: gal ten buvo visai ne Vycka?..
- Ir tada nubėgai į miliciją?
- Ne... Aš pajutau begalinį norą perlipti tvorą. Jeigu ten vagis, galvoju, tai jis bėgs nuo manęs, jeigu Vycka - paduosiu laišką, o jeigu tik pasivaideno - tiesiog paliksiu laišką verandoje, kaip ir tarėmės daryti jam nesant... Ir perlipau per tvorą...
- Silva!.. Koks tu drąsus!..
- Pabeldžiau į duris - o jos atsidarė pačios... Vycka!.. Tu namie?.. Ir žengiu vidun... čia Silva!.. laišką atnešiau... ir tada pamačiau kabančias kojas... - Silva nutilo.

- Nu? Ir?..
- Ir viskas - nieko daugiau neatsimenu: nei kaip išbėgau, nei kaip atvažiavau iki milicijos - nieko! Tik atsimenu, kad jau milicininkams pasakoju tą istoriją.

- Nu jo... baisu... O kokia čia paslaptis? - nesuprato Zosytė.

- Vakare, kai grįžau namo po tų visų įvykių, staiga prisiminiau, kad Vyckai dar ir siuntinį turėjau!.. Iš Amerikos!.. Išsitraukiau iš krepšio ir atidariau jį... - Silva vėl susijaudino ir nutilo.
- Nu!.. tai kas ten buvo?.. - Zosytė jau ėmė nekantrauti.
- Numirėlis.
- Ojėzau!..
- Vyckos senelio urna su pelenais...
- Ojėzusmarija, Silva!.. Tu mane išgąsdinai!.. tikriausiai vėl reikės gerti vaistus!..
- Ir dar buvo džinsai.
- Džinsai?.. - dabar jau nusivylė Zosytė.
- Jo! Amerikoniški džinsai!
- Palauk! Ar tik ne tie patys, su kuriais mane merginai?
- Tie patys...
- Atsimenu, bet vis tiek nesuprantu - kokia čia paslaptis?
- O tų džinsų kišenėje buvo doleriai!
- Doleriai?!
- Taip - doleriai!
- Kiek?
- 10. 000 dolerių!
- De-šimt-tūks-tan-čių-do-le-rių?.. - Zosytė atsisėdo lovoje. - De-šimt-tūks-tan-čių!.. - tarsi melsdamasi vėl suskiemenavo visus dolerius Zosytė ir staigiai persijungė: - O tai kur tu juos padėjai?
- Paslėpiau.
- Kur paslėpei?
- Po grindim.
- Kokiom grindim?
- Mūsų svetainėje!
- Parodyk!
- Dabar? Nu ne, Zosyte! Vaikai miega, lentą reikia plėšti, triukšmas kils!
- Tu ką - nemoki tyliai lentos išplėšti?
- Zosyte, palaukim ryto, ką... Aš norėjau dar pasakyt...
- O aš tau sakau, kad išplėšk lentą, arba aš ją pati išlupsiu, kur tavo įrankiai!?
- Na gerai jau gerai... - nusileido Silva.

Jis visada nusileidžia.

Silva tyliai atlupo lentą, atsiklaupė ir sukišo ranką į plyšį. Giliai, giliai, lyg koks veterinorius sėklindamas karvę kažką ten makalavo ir pagaliau ištraukė dulkėmis aplipusią medinę dėžutę, nupūtė, ir lyg mėnesio algą ištiesė žmonai:
- Va, tie doleriai!

Zosytė stvėrė dėžutę, nuplėšė jos dangtį ir kambarys akimirksniu nusidažė žaliomis dulkėmis...
O stalą nusėdo žali pelių apgraužti skuteliai...

Syyylllvaaaa!!! - lyg balionas išleido kažkokį giluminį kniaukiantį zvimbesį Zosytė.
Po to staiga surimtėjo, nutaisė griežtos mokytojos žvilgsnį ir vėl pradėjo skiemenuoti:
- Tu-pats-pats-pats-pats-paskutinis-idiotas!.. De-šimt-tūks-tan-čių-do-le-rių!.. Namus būtumėm susiremontavę!.. mašiną nusipirkę!.. ojėzusmarija!.. - ir už galvos stvėrėsi ir ko tiktai nedarė Zosytė. - De-šimt-tūks-tan-čių-do-le-rių!.. mano spaudimas!.. ojėzau!.. - Zosytė prisėdo ant sofos, o Silva šoko pataisyti pagalvę.

- Dink iš čia! Asile, tu paskutinis! Negaliu į tave žiūrėti! De-šimt-tūks-tan-čių-do-le-rių!.. Dabar tai jau tikrai vaistus reikės gerti! Silva! Kur tu dingai! Atnešk vaistus, o po to dink man iš akių, nes tikrai kol kas negaliu į tave žiūrėti! De-šimt-tūks-tan-čių-do-le-rių!..
Silva atnešė vaistus ir dingo Zosytei iš akių.
Sėdo ant dviračio ir nuvažiavo į Kakalio pakraštį, ant kalvelės, iš kur geriausiai matėsi Mėnulio perigėjus.

Aną naktį toje pačioje vietoje jie su Vycka taip pat stebėjo šį įspūdingą gamtos reiškinį. Tada Silvą apėmė labai keistas jausmas.
Labai labai.
Vycka paprašė Silvos, kad šis pažiūrėtų jam į akis. Silva pažiūrėjo. O tada Vycka paėmė ir pabučiavo Silvą į lūpas. Giliai giliai. Silva nesipriešino. Jis tiesiog suakmenėjo. O kada vėl suminkštėjo, jiedu toliau tyliai žiūrėjo į Mėnulio perigėjų.

Taip ir nepasakė Silva Zosytei apie Vyckos bučinį, nes Zosytės nė vienas taip neįstrigo kaip vienintelis Vyckos...

Dar Silva nepasakė Zosytei, kaip Vycka kvietė jį kartu bėgti į Ameriką ir ten laimingai gyventi. Silva tada buvo beveik jau susigundęs. Jis žiauriai norėjo į Ameriką, bet bijojo. Labai bijojo užsikrėsti gėjais...

Ir pagaliau nepasakė baisiausios paslapties: o kas jeigu Vycka pasikorė būtent dėl to, kad Silva atsisakė bėgti su juo į Ameriką?
Ir ten laimingai gyventi?

O kaip po Vyckos laidotuvių jis išsigando, kad susirgo gėjais, nes niekaip negalėjo pamiršti Vyckos bučinio, lyg kokios gyvatės?

O dar kaip jis bažnyčioje per išpažintį pusę lūpų užsiminė apie savo įtarimus ir klebonėlis patarė geriau jau pasipiršti Zosytei?

Nieko Silva nepasakė... tik apie dolerius pasakė... ir tuos pačius pelės sugriaužė... o buvo galima remontą pasidaryti... mašiną nusipirkti...

Vargu, ar Silva dar kada nors išdrįs apie tai kam nors pasakyti?
Ko gero niekas taip ir nesužinos, kodėl pasikorė Vycka.
Tik Silva.
Ir Mėnulis.
Visada irgi žydras Mėnulis.