Gyvenimas tęsiasi

Kai tai atsitiko pirmą kartą buvo liūdna, gal kiek neramu. Nežinojau kuom tai baigsis ir ar dar kada  teks susitikti - tai tiesiog įvyko. Gal buvo kalta jūra, gal raudoni debesys, bet buvo ramu... Tačiau dabar viskas kitaip. Mėginau įsižiūrėti į tą veidą, bet jis kaip tyčia sukosi ten, kur blyksėjo fotoaparatas. Norėjosi prieiti, palinkėti sėkmės, galbūt paspausti ranką, apkabinti. Tai neįvyko. Po truputį tas veidas išnyko cigarečių dūmuose ir turbūt net nesusivokiau, kai jau stovėjau šaltoje gatvėje, tarp sniego, ir kai oro temperatūra apie -20 švelniai gludino mano rankas. Nebėra šurmulio, nebėra taip nervinančios judrios gatvės pašonėj. Šviesoforai visur vien žalią spalvą man rado, tarsi sakydami "Eik greičiau, eik! Čia tavęs vis tiek niekas nelaukia". Mikro autobusiukas vėlavo, turėjau laiko apsidairyti į šalia stovinčio prekybos centro "IKI" paradinį įėjimą. Žmonės išeina - žmonės įeina. O jau visgi buvo ganėtinai vėlu. Štai tos durys jau tolsta, jei automatiškai kiekvienam atsiveriančius stiklinius vartus galima vadinti durim. O visgi Neris dar neužšalusi. Pro šiek tiek apšerksnyjusį autobusiuko langą spindėjo šviesuliukai, kuo toliau, tuo jie labiau spaudėsi į vieną šviesą, truputį blankią, bet aiškiai matomą. "Už posūkio sustokit" - šis šūktelėjimas trumpam sutrigdė mano mintis. Štai ir mano devynaukštis. Kažkodėl tada jis man pasirodė šiek tiek kreivas. Įkišau nugludintą ranką į kisšenę ir ištraukiau jau išblukusį kaštona. Kokios stebuklingos mano kišenės... Padedu arbatos puoduką atgal į lėkštutę, jos aromatas vis dar man ant lūpų. Jau be dešimt keturios, reikia skubėt į centrą, šiandien sunki diena...

Gyvenimas tęsiasi - ir vėl...