Laiškas sau...

Pro mano kambario langą matosi namų stogai su baltomis kepurėlėmis ir nepaprasto grožio medžiai... Kaip tik išlindo saulutė. Turiu net prisidengti akis nuo jos skaistumo ir viską veriančių spindulių. Ji apšvietė visą kambarį savo akinančia šviesa... Tai daugiau negu nuostabu, tai nepakartojama.
  Šiandien aš negaliu nesidžiaugti gyvenimu, negaliu nesidžiaugti tuo, ką turiu... Negaliu nesidžiaugti savo akimis, savo jausmais, nes daug kas to nepastebi. Jie mato saulę, sniegą ir supranta tai kaip visiškai suprantamą dalyką... O taip tkrai nėra... Aš džiaugiusi, kad galiu pažinti visus metų laikus...
  Džiaugiusi, kad pažįstu rudenį, kad galiu matyti krintančius lapus, žeme, besiruošiančią žiemai.... Džiaugiuosi, kad galiu dabar jausti žiemužę ir jos šaltas ledo adatėles badančias į veidą, kai einu prieš vėją, kad galiu jausti žiemos kvapą. Tą baltą baltą kvapą... Ar nepastebėjai, kad žiema kvepia baltai?.. Džiaugiuosi, kad galiu matyti apsnigusius medžius ir namų stogus.  Esu laiminga, kad galiu jausti mažus pavasario žingsnelius ant besikalančios, dar silpnos žolytės. Jausti pasiutusį, naują ir visada kitokį pavasarį. Jis kaip renesansas.... Matyti atgyjantį pasaulį ir užuosti baltų obuolių žiedų kvapą... Aš net negaliu rasti tinkamo žodžio tam apibūdinti... Tai reikia patirti... Esu laiminga, kad pažįstu vasarą ir jos teikiamus malonumus. Kad galiu sėsti ant dviračio ir visu greičiu lėkti prie ežero... (nesvarbu kiek toli ar arti jis bebūtų), kad galiu atsisėsti ant sūpynės, jausti švelnų šiltą vasaros vėjelį ir žiūrėti, kaip į ežero gelmes lėtai nusileidžia saulė...
  Ar dėl to neverta gyventi? Ar dėl to neverta mylėti metų laikų?  Juk tai ir yra mažytis gabalėlis gyvenimo prasmės…
    Žmogau, Tu toks laimingas, kad gali visa tai matyti ir jausti… tau tereikia tik suvokti tai, kas esti aplink tave. Suvokti… Tikriausiai jau pamiršai kaip tai reikia daryti? Aš tau priminsiu… Viską ką matai ir jauti tu turi leisti sučiupti ne tik savo protui, bet  ir širdžiai…


P. S.: Aš dar jauna… Labai labai jauna ir po kol kas dar moku suvokti širdimi, bet žinau, kad ateityje tai daryti bus vis sunkiau. Šį  netobulą laišką parašiau sau, kad po daugelio metų, kai jau viskas atrodys pažįstama ir banalu, aš galėčiau pasiimti į rankas  jį ir vėl iš naujo mokytis suvokti širdimi…
P. P. S.: Tikiuosi, kad kam nors aš padėjau vėl prisimint tą tobulą širdies suvokimo meną…