Man ne vis vien

Man gaila dvidešimt devynių metų
Paaukotų Dievui Vėjui.
Man gaila to
Kur link iki šiol mes ėjom.

Aš tik noriu paklausti
Tų vyrų didžių.
Ar supranta jie
Ką istorikai parašys apie juos
Po dešimtmečių kelių?

Tai žmonės kurie apsivogę.
Kurie leido išgrobstyti viską.
Tai žmonės kurie atėmė viltį
Iš mūsų ir mūsų vaikų.

Jie Lietuvos žemę dykyne paverčia.
Kur auga piktžolės ir menki augalai.
Mes žiūrim į tai, kaip į sapną - iš šono.
Bet laikas pabust ir surikti garsiai.

Surikti tiek, kiek tik leidžia krūtinė.
Surikti, kad mus išgirstų visi.
Užteks išsityčiot ir gert mūsų kraują.
Atėjo laukas sumokėti už tai.

A. G.