aišku, žinoma, be abejo

du maži vaikai žaidžiantys ant molo,
vienas iš jų mažiau piktas ir aišku –
tai mano tetukas.  aš sėdžiu tarp antkapių ir jų,
bet, žinoma, jie visi toli. antkapiai labiau,
nes matuoju nuo  tuodviejų galvelių suaugusių
iki suaugusiųjų balbatavimo, kurį girdžiu
kaip vaikų. kadaise išmirusių žmonių
jau išmirę vaikai girdi taip pat ir trumpam
įtempia ausis, kol vėl pasimiršta esą vaikais
ir sugrįžta į suaugusiųjų pavidalus ir mirties vyges.
žuvėdros nunyra žemyn ir aukštyn, sparnais
surinkdamos jų šviesą išbirusią.
viską nuplukdo už molo esantis vanduo
ir šitoks ciklas man tinka, nes taip daug saugiau,
nors aš ir neatidarinėju jų antkapių, tačiau teko
kartą išgirst tokį priekaištą nežinia kodėl
kaip mirtį iš mirusio, bet galop susitaikėm,
nors nesiteisinau ir iš baimės, ir neturėjimo kuo,
nes nedariau to – niekuomet neatvėriau.
net nevaikščiojau, patys slydinėjo gyvieji
ir mirusieji horizontais truputį skirtingais,
bet vis tik – jiems visiems tiesos
ir švelnumo poreikis būna išlikęs, todėl
niekuomet nemeluoju, galbūt tik netyčia,
suklydusi, kartais kurių beveik ir nebūna todėl  –
neesmingai. nes tolyje stovi tiesa –
vienišas kryžius galugaly molo ir nuogas –
tuščias kryžius gražiausia kas gali nutikti –
lig šiol vis dar dūsauja marios, žuvėdros ir aš, norėčiau,
kad ir vaikai vis dar pešantys
plaukus vienas kitam kartais netgi pajuodę...
kaip keistai jie atrodo suaugę du kūnai ir šitie veiksmai,
tik aišku, ne mano tetukas, nes jis vis ištrūksta
ir juodas horizontu nuslenka vakaras bei žaros
juos nutvieskia abu kruvinai ir net kryžius
parausta, einu aš prie jo, ir kartais Jis
taip pat ten ateina. aš nežinau ar Jis mato
vaikus du ant molo... tik žuvėdros be abejo regi
Jį ir klykia tada kaip pamišę akimirką, kitą,
paskui vėl nunyrą į sapną gyvenimo savo.