Dangus Griūva

- Paskubėk, piešk, kol nesusekė!
Vos girdimą jaunuolio balsą sugėrė drėgnos akmeninės sienos. Kitas jaunuolis beveik aklinoje tamsoje, kurią nušvietė tik nedidelė žvakė, ant nelygaus grindinio piešė tiesias raudonas linijas.
- Neskubink, čia tau ne delfiną su rožytėm piešti.
- Kas gali būti sunkaus piešiant linijas?
- Užsičiaupk, gerai?
Patalpoje darėsi vis tvankiau. Vaikinai prakaitavo. Baigęs piešti jaunuolis atsistojo ir patenkintas nužvelgė pentragramą.
- Baigta, dabar tu.
Kitas vaikinas pradėjo knaisiotis mažoje knygutėje ieškodamas tinkamų puslapių.
- Sako, reikia kraujo užlašinti, – jis pažiūrėjo į draugą.
- Nu, tai lašink.
Vaikinas įpjovė delną ir lašai nukrito į pentagramos vidurį.
- Toliau reikia jį pakviesti, bet čia lotyniškai. Nesuprantu.
- Nu tu ir debilas.
- Ai, dzin. Ateik Satan, kviečiame tave. Nakties valdove, sielų naikintojau, atsiduodame tavo valiai...
- Iš kur tu trauki tokias banalybes?
- Tai gal pats sugalvok, ką nors, jeigu toks protingas?
- Na ir tvanku. Eina velniop. Varom iš čia.
- Taigi čia tavo idėja. Aš savo kraują praliejau, o tu traukiesi. Myžnius.
- Eik nach... Kas čia?
Nedidelės žvakės šviesa įsiplieskė ir nušvietė mažą patalpą. Vaikinų šešėliai susiliejo į vieną. Atvaizdas driekėsi nuo pentagramos vidurio iki pat lubų viršaus. Po akimirkos ryškus šviesos blyksnis apakino ir viskas užgeso. Apgraibomis vaikiniai nusigavo iki siauro, žemo praėjimo iš išropojo į išorę.


***

Dykumoje, netoli gimtojo miesto, miegojo žmogus galvą padėjęs ant akmens. Nakties apsuptyje juodi drabužiai pavertė jo siluetą į nedidelį beformį šešėlį. Žvaigždžių šviesą pakeitė artimesnių miestų blyškiai geltonas apšvietimas, toks pat dirbtinis kaip ir pati egzistencija. Dykumos supo miestus, buvusi civilizacija sugebėjo išlikti tik kondensavusi į technologiškai išsivysčiusias, bet visapusiškai kontroliuojamas vietoves.
Ūžiantį elektros garsą pertraukė iškilus grigoliškojo choralo garsas ir prie žmogaus sužibo vienuolio holograma.
- Kunige Amosai, atėjo laikas. Kelkis.
Bet vyras nesujudėjo. Baltais drabužiais apsirėdžiusio vienuolio holograma pakartojo pasisveikinimą. Beformis šešėlis apsivertė ant nugaros ir pramerkęs žydras akis apatiškai žvelgė į šviesos šaltinį.
- Bonifacai, ir vėl tu, – abejingai tarė vyras.
- Broli, Viešpats tave kviečia.
Holograminis vienuolis laikė rankas sudėtas ant krūtinės. Jo angeliškai balti drabužiai visiškai neatitiko aplinkos.
- Bonifacai, baik tas mandagybes. Kartu dirbame jau kiek, šešis metus?
- Esu Viešpaties miesto...
- ... pasiuntinys, skirtas padėti ir stebėti, – vyras pabaigė sakinį kartu su holograma. – Jokios naudos iš tavęs, Bonifacai.
Atsikėlęs kunigas nusipurtė kelnes ir striukes rankoves nuo dulkių. Ištiesė ranką ir atidengė lustą ant plaštakos. Pranešimas ir koordinatės.

„Galimas sistemos pažeidimas. Neleistinų priemonių naudojimas. Pažeidėjus sulaikyti ir neutralizuoti“.

- Tai ką, Bonifacai, judam?

Rasti taip vadinamuosius pažeidėjus turint koordinates nebuvo sunku. Dažniausiai tai buvo artimiausio miesto gyventojai, nusprendę išbandyti uždraustus veiksmus. Kunigo tarnaujančio už miesto ribų užduotis buvo „Demonų medžioklė“ – susekti, užfiksuoti pažeidimus ir neutralizuoti pasekmes. Pirmą kartą pažeidėjui grėsė bauda ir darbai visuomenės labui, antrą kartą –  pašalinimas už miesto ribų pasmerkiant izoliacijai ir galimai mirčiai. Po šventimų programa parinko jį kaip tinkamą misijoms ir jam teko susipažinti su pasauliu už sienų. Naivumas, kad dykuma tėra neapgyvendintas laukinis plotas, dingo po pirmos tarnystės savaitės, kai užtiko šeimą gyvenančią senosios civilizacijos, smėlio užpustytame name. Jie neturėjo lustų, jų nebuvo registre. Žmonės be tapatybės, praeities ir ateities. Tokių sutikdavo vis dažniau, bet jie nebuvo misijos dalis. Sužinoję, kad Amosas yra kunigas misionierius iš miesto elgėsi pagarbiai, bet norėjo kuo greičiau juo atsikratyti.
Holograminio vienuolio paskirtis buvo padėti kunigui, fiksuoti pažeidimus ir sieti misionierių su artimiausia miesto vyskupija. Amosas suprato ir kitą jo paskirtį – sekti pačio kunigo veiksmus. Bonifacas, kaip vadino jį Amosas, turėjo padėti dorotis su priverstina vienatve ir atskirtimi. Po septynių metų tarnystės, jeigu pageidavo, kunigas galėjo grįžti į miestą. Amosas pageidavo. Tremtis, nors ir dėl švento reikalo, jam nepatiko.
Patikrinęs pranešimą pasitikslino, kad pažeidėjai du, miesto gyventojai ir jau juda atgal. Tokiais atvejais jam reikėjo apsispręsti ar sekti pačius pažeidėjus ar ieškoti nusikaltimo vietos. Nusprendė paleisti, vis tiek mieste juos suseks. Koks bergždžias tai atrodė darbas. Ne kunigas, o policininkas. Per šešis metus niekada nebuvo sutikęs jokio demono, jokios netyrosios dvasios ir vienintelis dalykas klaidžiojant dykynėje, kuris siejo jį su realybę buvo Bonifacas. Nors tas pasirodydavo tik misijos atvejais ir kiekvieną sekmadienį kalbėdamas apie tikėjimą, teologiją ir trumpai nupasakodamas naujausias žinias. Jis žinojo, kad vienuolis tevykdo programą, bet tikėjo, kad už viso to yra ir asmuo, paskirtas stebėti patį kunigą, todėl dažnai bendraudavo neformaliai.
- Bonifacai, ar tau kada nors teko sutikti velnią? – paklausė Amosas žiūrėdamas į vietovės žemėlapį virš savo delno.
- Apie kuri velnią kalbate, Kunige Amosai? Sąvoką „velnias“ galima aiškinti kaip tiesiog blogį, esantį neatskiriamą žmogaus dalimi, nuplaunama krikšto vandeniu, bet nepaisant to visada išliekanti prigimtyje ir „velnias“ kaip demoniška būtybė, puolęs angelas, netyra dvasia priešinga Dievui kaip tobulam gėriui?
- Apie abu.
Prieš save Amosas išvydo akmeninio pastato dalį išnyrančią iš smėlio. Tikslas čia pat. 
- Taip, esu matęs kaip žmogus ryžtasi didžiausiam įmanomam blogiui, kaip laisva valia nusprendžia daryti velniškus darbus.
- Kada tu čia matei? – Amosas ironiškai šyptelėjo.
- Matau tai kasdien. Kai žmogus apsisprendžia nužudyti kitą, kai motina nusprendžia palikti savo vaiką...
Amosas nusijuokė. Jį linksmino programos sugebėjimas atsakyti į bet kokį klausimą.
- Na, gerai, o tikrą velnią, demoną?
- Matau jį žmonėse, kurie pasirenka blogį, kurie...
- Tai čia tas pats, kas tavo išvardintas pirmas variantas. Klausiu, ar esi kada nors sutikęs tikrą demoną, dvasią, tą, kuris apsėda, tą puolusį angelą?
- Demonas yra dvasia, jis neturi kūno, regėti jį galima tik dvasios akimis arba per kitus materialius kūnus.
- Kaip galvoji, ar demonas galėtų apsėsti tave?
Bonifacas nutilo, holograma pablyškėjo. Taip nutikdavo, kai atsakymo nebuvo.
- Teikitės performuluoti klausimą, kunige Amosai, – holograminis vienuolis pasuko galvą į Amosą.
- Nesvarbu. Jau atėjome.
Bonifacas nukreipė žvilgsnį prieš save. Amosas apėjęs kupolo formos akmeninę pastato dalį ryškaus įėjimo nerado, bet žemėlapis rodė būtent tą vietą.
- Bonifacai, nuskenuok daiktą, – kunigas grįžo prie hologramos, iš kurio spinduliai matavo pastatą.
- Įėjimas iš kairės pusės, labai mažas. Pastatas – tai buvusi cerkvė, kurios kupole išlaužtas praėjimas.
- Ką gi, lendam. Neutralizuokim. Praneškim.
Amosas nuslinko prie įėjimo, o juo pasekė ir vienuolis. Paėmęs šviečiančią lazdelę numetė prieš save ir nuropojęs toliau galėjo išsitiesti. Vietos vos užteko trims žmonėms. Ant grindų puikavosi raudonais purškiamais dažais nupiešta pentagrama, apdegusi žvakė ir maža, kišeninė knygutė. Knygutė be viršelio, viduje ranka užrašyti užkalbėjimai, maldos, lotyniškos frazės tarp kurių ir menama velnio iškvietimo ritualo malda. Kunigas šyptelėjo ir įsidėjo knygutę su žvake į kuprinę. Ištiesęs delną aktyvavo skanavimo programą, kuri nerodė nieko.
- Ką gi, panašu, kad viskas švaru. Išskyrus grindis, bet vargu ar koks demonas pasinaudos purškiamų dažų magija.
Bonifacas vis dar skenavo vietą. Amosas jau susiruošė ropštis atgal, kai holograma pritemo. Kunigas atsisuko pažiūrėti.
- Kas yra, Bonifacai?
- Negaliu apdoroti duomenų. Kažkas blokuoja prieigą.
Holograma dar labiau pritemo. Angeliškas Bonifaco baltumas pilkėjo. Kunigas dar kartą apžiūrėjo patalpą, bet ten nebuvo nieko. Ir jo skaneris irgi nieko neparodė. Pakėlęs šviečiančią lazdelę ranka perbraukė per sienas, apžiūrėjo grindis. Nieko. Bonifacas vis bandė skenuoti, bet jo atvaizdas pradėjo strigti. Vaizdas pradėjo lietis. Amosas sutriko.
- Bonifacai?
- Veiksmai suvaržyti. Dauguma programų įšaldytos. Įjungiu atsarginę stebėjimo programą.
- Ką tai reiškia?
- Galiu tik stebėti ir įrašyti situaciją, daugumos veiksmų imtis negaliu.
- Ar gali perduoti sutrikimą į centrą?
- Ne. Ryšis užblokuotas.
Amosas atsiduso. Panašu, kad cerkvės kupole mechaninis viską regintis dievas nebeturėjo galios. Kunigas nusprendė grįžti į miestą. Anksčiau laiko. Puikios žinios.
- Amosai, – kreipėsi švelnus balsas iš pentagramos centro.
- Aptiktas trikdis. Identifikuoti pažeidėjo negaliu, – šaižiu balsu pranešė Bonifacas.
Prieš Amosą stovėjo juodaplaukis vyras juodu kostiumu. Kunigas ištiesė delną, bandydamas gauti informacijos apie reiškinį. Nieko. Panašu, kad jo programos irgi užblokuotos. 
- Pagaliau susitikome, – vyras šypsojosi tartum jie būtų seni draugai. – Tiek laiko tavęs ieškojau.
- Kas tu? – nustebęs, bet suvaldęs balsą paklausė Amosas.
- O kaip norėtum mane vadinti, demonų medžiotojau. Demonu? Velniu? Galbūt tavo vieninteliu draugu?
Juodas vyras pavirto plaukuota būtybe su uodega, kanopomis, ragais ir raudonomis akimis.
- Ar dabar įtikinamiau? – velnias šyptelėjo.
- Na, jeigu tikėtume, kad kaimo žmonių velniukų piešinėliai yra tiesa, tada gal ir įtikinamiau.
- Tu abejoji? – velnias pavirto į patį Amosą ir lėtu žingsniu apsuko ratą aplink kunigą. – Kunigas netiki velnio buvimu? Įdomu.
- Neteko ne vieno sutikti,  – Amosui nepatiko, kad kažkas gali jį apžiūrinėti, todėl atsirėmė į sieną.
- Kas esi, Amosai? Kodėl vykdai šią misiją? Ar savo valia atsidūrei laukymėje? Ar to norėjai stodamas į seminariją?
- Gan asmeniški klausimai pirmam susitikimui, nemanai?
- O koks yra dviejų sielų susitikimo tikslas, jeigu jie negali kalbėti apie esminius dalykus?
- Kodėl sustabdei programas? Identifikuok save, – liepė Amosas.
- Gerai. Bet tada teks identifikuoti tave.
- Labai prašom, – Amosas jautėsi sutrikęs.
Tiesiog išeiti negalėjo, kad ir kaip nemaloniai jaustųsi. Reikėjo vytis pažeidėjus, pagalvojo. Amosas negalėjo apsispręsti priimti reiškinį kaip virusą, nulaužusį sistemą ar kaip velnią. Antra mintis pasirodė mažiau tikėtina. Prieš jį stovintis vėl pakeitė formą, šį kartą jis persimainė į Bonifacą.
- Aktyvuojama programa „Dangus griūva“, – pranešė du identiški Bonifaco balsai. – Deaktyvuojama programa „Amosas2“.
- Kas per? – kunigas krūptelėjo. Kažkas tartum perskrodė jam smegenis.
- Kas esi Amosai? Kokią programą vykdai?
Bet Amosas nebegalėjo atsakyti. Akyse pritemo ir jis nuslinko siena susigriebęs už galvos. Ausyse ūžė, vaizdas sproginėjo ryškiomis blykstėmis, o kai galiausiai nustojo Amosas suvokė, kad kažką prarado. Prarado dalį, atsakingą už misijos vykdymą. Vietoje to dabar žiojėjo tuštuma, suvokimas, kad misija tebuvo iliuzija. Atsimerkęs matė prieš save vyrą juodu kostiumu ir Bonifacijų. Tokį pat netikrą kaip ir visa jo tarnystė.
- Ar dabar supranti, kas esi? Supranti, kokią dovaną tau padovanojau? – kreipėsi į jį kostiumuotas vyras.
Amosas papurtė galvą, nesuprato ką jam skaudą. Jautėsi apsvaigęs.
- Programa „Amosas2“ deaktyvuota. „Dangus griūva“ įdiegta, – pranešė robotiškas Bonifaco balsas.
- Kas tu? Ką man padarei? – lūžtančiu balsu paklausė Amosas.
- Suteikiau tau laisvę nuo iliuzijos. Esi iš tikrųjų laisvas.
- Kas tau davė teisę ką nors man duoti?
Amosas krito ant kelių ir viskas nustojo.  Kitą akimirką tuščiu žvilgsniu jis stebėjo kaip vyras pavirto velniu, tada mergaite, pačiu Amosu, Bonifacu ir sublizgęs mėlynai išnyko. Patalpą nušvietė sustingusi Bonifaco holograma. Kunigas krito ant žemės ir atsijungė. 

Drėgnoje patalpoje kvepėjo smėliu. Amosas prasimerkė. Holograma veikė budėjimo rėžimu ir Bonifacas blyškiai nušvietė patalpą. Vos vyras sujudėjo Bonifacas supypsėjo ir nutvieskė patalpą aklinu baltumu.
- Patvirtinkite savo tapatybę, – neutralus balsas ištirpo beaidėje erdvėje. Vyras pakėlė galvą ir pažiūrėjo į Bonifacą. – Patvirtinkite savo tapatybę, – pakartojo pažįstamas balas. – Patvirtinkite savo tapatybę, – vienodais intervalais kartojo programa.
Kunigas tvėrė dar akimirką kol galiausiai dusliu balsu prisistatė:
- Kunigas Amosas, šventimų numeris: JN18, 38A, misionierius už Šviesos miesto ribų.
- Kunige Amosai, esate kviečiamas nedelsiant prisistatyti į Saulės miesto kuriją.
Vyras pasitrynė pakaušį ir pradėjo ropštis lauk. Dienos kaitra įšildė smėlį, ropoti darėsi vis sunkiau. Išlindęs iš kupolo, atsisėdo. Tolumoje matėsi miesto siena ir keistas tuštumos jausmas. Pasislėpti nuo saulės nebuvo kur, o Bonifacas vis dar nepasirodė. Palaukęs dar akimirką jis nuropojo atgal. Holograma veikė budėjimo rėžimu.
- Tu eini? – kreipėsi Amosas į kompanioną.
- Patvirtinkite savo tapatybę, – neutraliu balsu paprašė programa. Amosui neatsakius vėl pasigirdo tas pats prašymas.
Amosas nusprendė, kad nėra prasmės likti su Bonifacu ilgiau, tad vėl išsikabarojęs į šviesą nuėjo link miesto.
Viską matanti Dievo akis pastrigo. Vyras pabandė aktyvuoti lustą, bet nesėkmingai. Panašu, kad visos sistemos nebeveikia. Iš pradžių mintis vyrui sukėlė nerimą, po to keistą jausmą, kurio nebuvo patyręs –  niekas negali jo sekti, niekas nežino jo koordinačių. Galvoje nuskambėjo frazė iš Ezekielio knygos: „Todėl taip sako Viešpats Dievas: Burtų raiščius, kuriais gaudote sielas, Aš nuplėšiu nuo jūsų rankų ir sugautuosius paleisiu į laisvę“.
Amosas sustojo. „Esi iš tikrųjų laisvas“ – prisiminė velnio pasakytą frazę. Jo galvoje suūžė. Atsigavęs pamatė, kad dykumos smėlis nuo saulės žiba kaip auksas. Pakėlęs akis į saulė nieko nepajuto. Saulė nerėžė jam akių, didelis, karštį turėjęs kelti apskritimas net nešildė. Pažiūrėjęs į savo ranką pamatė, kad piršto oda sužeista, bet kraujas nebėga. Lupdamas nedidelį odos gabalėlį nepajautė skausmo. „Programa „Amosas2“ deaktyvuota“ – nuskambėjo kupole išgirsti Bonifaco žodžiai.
Amosas apsidairė. Žengęs žingsnį link miesto vėl sustojo. Jis vienas. Pirmą kartą gyvenime visiškai vienas. Apsisukęs 90 laipsnių nužingsniavo į vietą, kur paskutinį kartą sutiko žmonių. Kad ir kokia buvo dovana, kurią padovanojo velnias, jis troško ją pažinti. Netgi, jeigu tai kainuos jam žmogišką gyvenimą.                       

                                 
___________
Tekstas rašytas Lituanicon 2019 konkursui, bet nesiunčiau. Bet štai prašom, jis čia!:)