mėnesius

mėnesius buvo tylu
girdėdavai kaip
dangumi risdavosi
sviesto mušyklės dugnas
tik musė sudrumzdavo
nakties okeaną
ir verpetais suvinguriuodavo
jos lūpos
ranka pakildavo
ir nukrisdavo it pašauta
senatvės atgal į patalą
toje pusėje kur
niekas nemiegodavo
arba miegodavo
kaip atsitiktinai
iškritusios kauliuko akys 
dar prieš kelias dienas
skaičiavo kiek augins kačių
savo vienišame bute
nė neįsivaizduodama
jog viskas ir liks
tik mintys
jog mėnesiai taps savaitėmis
o dienos tik akimirkomis
nuo vieno nebuvimo
iki būvimo kartu
žmogus niekada nežino
kokia laimė būti
suklijuotam iš mažyčių
sudužusio puodelio
šukių ir vėl priglaustam
prie lūpų
mėnesius buvo tylu
girdėdavai kaip
krisdavo dulkės
į vietą iš kurios
paėmei obuolį
kvapas keliauja pirštais
kaklu kiekviena medžiu
virstančia kūno drožle
kol jaučiame
tol gyvi
būdavo mėnesius tylu
ir nieko negirdėdavai
vien pridėjęs riešą
prie smilkinio
žinodavai jog esi