kartais niekada

Ji klausydavosi jo
Lietingomis dienomis
prigludusi ausimi
prie tuštumos
giliai jo viduje
akys žaižaruodavo
it meteorai
krentantys iš balkonų
kiekvienoje salvėje
atpažindavo griaustinį
tai jis nė nepakilęs
peržiangia pakelia
jos prigludusią galvą
ir savimi užkemša
kiekvieną spragą
kaip viduramžiais
knygos puslapiais
tuos kurie būdavo
pasirįžę mirti dėl
uždrausto vaisiaus
tada ji klausydavosi
iš jos pasipildavo
viena trečia ketvirta
kiekviena skirtinga aš
nė nepakilusi
peržengdavo per save
mane langus ir
krisdavo nuo atsivėrusio
naktyje šviesos pluošto
į tokią pačią tuštumą
kurią girdi prisiglaudusi
tik naktimis kai nemiegame
tampame po truputį
savais sau
pakanka klausytis
to kas nepasakoma
kas nutylima
kiekvienas žodis
perpjauna veną
perpjauna tai ko
nenorime sunaikinti
klausosi net tada
kai krisdami
kasdienybėje dūžta
ir pavirsta vitražais
tokiais gražiais kaip
bažnyčiose į kuriuos
pažiūrima retkarčiais
o kartais ir niekad
ji klausydavosi jo
net tada kai jis
niekaip negalėdavo
liautis galvoti
kaip šiandien nurengęs
ją skros
savo bukais
žvilgsniais negalėdmas
pajudinti nei molekulės
vėsaus patalo