drama - poema „Vivat academia!“ (ištrauka)

REMIGIJUS BALTRUŠAITIS

                                VIVAT ACADEMIA!

                            Dviejų dalių drama – poema

VEIKIANTIEJI ASMENYS:

STEPONAS BATORAS – Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Lenkijos karalius
MIKALOJUS RADVILA RUDASIS – Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kancleris
EUSTACHIJUS VALAVIČIUS – Lietuvos vicekancleris
VALERIJONAS PROTASEVIČIUS – Vilniaus vyskupas
LAURYNAS MADŽAS – jėzuitas, Austrijos jėzuitų ordino provincijolas
PETRAS SKARGA – jėzuitas, LDK visuomenės veikėjas, pirmasis Vilniaus universiteto rektorius
GIEDRAITIS  – Lietuvos bajoras, protestantas
DAUMANTAS  –  Lietuvos bajoras, katalikas
KOTRYNA  – bajoro Giedraičio dukra
KĘSGAILA  –  bajoro Daumanto sūnus
MARIJA – Kotrynos auklė, kuri rūpinosi ja nuo gimimo
MILDA – artima Kotrynos vaikystės draugė
AGNIEŠKA – Kotrynos vaikystės draugė, padėjėja
MICHASIUS  – tolimas Mildos giminaitis, Giedraičio sargybinis
MIESTELĖNAI, JĖZUITAI, TARNAI, KAREIVIAI

                                  1575 – 1579

  Drama „Vivat academia! “  pasakoja apie Vilniaus akademijos įsteigimą, katalikų bei reformatų tarpusavio kovas, siekiant šio tikslo. Lietuvą, patyrusią Liublino unijos sunkumus, tuo metu toliau smukdė ir draskė vidiniai politiniai, ekonominiai prieštaravimai, bajorijos tarpusavio nesutarimai, kerštas ir pyktis. Dramoje ryški lietuviškosios Romeo ir Džuljetos meilės linija, užsimezgusi tarp dviejų priešiškų (katalikų ir reformatų) šeimų atžalų – Kęsgailos ir Kotrynos...
  Pažymint Vilniaus universiteto 440 metines, dramą pastatė Vilniaus universiteto teatras. Režisierius R. Venckus.
             
                              *  *  *

  Karaliaus Stepono Batoro menė. Pro pravirus langus girdisi minios šūksmai, sveikinimai atvykusiam valdovui

MINIA                                 

Šlovė! Šlovė! Šlovė karaliui! Vivat!
Karaliui Steponui Batorui... Vivat!
Laimėjom! Priešą sumušėm... Šlovė!
                                             
BATORAS (uždaro langą)     

Kaip greit pasiekiamas pripažinimas!
Vos rusą sumušiau, minia jau staugia:
„Šlovė karaliui! ”. Sveikinimai, himnai,
Fanfarų gausmas, odės… Taip, keistai
Pasaulis surėdytas! O jei būčiau
Gėdingai mūšy nusileidęs rusui,
Ties miesto vartais ta pati minia
Nušvilptų garsiai. Arba... (Pauzė) che, kiaušiniais
Supuvusiais apmėtytų, kai jočiau,
Nuleidęs galvą, į Valdovų rūmus.
Kvaila minia! Jai Cezarį paduok,
Che, didvyrį su laurų vainiku.
O gal taip turi būt? Gal... ji teisi?
Senovės Romoj karžygius taip pat
Minia pagerbdavo audringai, grįžus
Po pergalės namo. O jų vardus
Garsi tauta atmintinai žinojo… (Pauzė)
Velniaižin, ar po šimtmečių kelių
Mane atmins Istorija ar ne?
Ir kaip įvertins ji laimėtą mūšį,
Kurį pasiekiau sunkiai kraujo kaina?
O gal taip turi būti? Asmenybę
Istorijoje iškelia žiaurumas,
Klasta, pralietas kraujas, siekiant tikslo,
O ne meilužių skaičius naktį lovoj,
Kai dirbi vyrišką ir sunkų darbą,
Ir ne derybos, kad padus laižytum,
Kai rusas bando tau ant sprando sėsti!
(Kvatoja) Ne! Vien jėga! Jėga ir žiaurumu
Minios pelnysiu pagarbą. Ir šlovę!
Seniai garsių imperijų vardai,
Kadaise kėlę išgąstį, dabar –
Griuvėsiais dūla, pustomi smėlynų,
Bet žygiai ir šlovė garsių valdovų
Gyvi per amžius. Cezaris ko vertas!
Kai mintyse palyginu save
Su šia uola didinga, ir pačiam
Pakilt į viršų noris… Būt uola!

                  Skambteli varpeliu. Pasirodo t a r n a s

TARNAS
                             
Ko pageidausit, jūsų didenybe?

BATORAS
                         
Ar vicekancleris jau pasirodė?

TARNAS (ironiškai)
             
Už durų tupi... kaip kantrus šuva.

BATORAS
                         
Seniai?

TARNAS
                                       
            Prieš pusvalandį atšuoliavo.

BATORAS
                         
Te dar palauks. Patinka man, kai šeškas
Išsibezda už durų. Jis po to
Sukalbamesnis, nuolankesnis būna.

TARNAS                             

Teisybę sakot, jūsų didenybe.
Ir oras daug švaresnis kambary.

BATORAS                         

Taikli mintis. Še, imk…

      Meta auksinį pinigą, kurį t a r n a s mikliai pačiumpa ir paslepia drabužiuose

                                  Tu užsidirbai!

TARNAS                             

Karštai dėkoju, jūsų didenybe.

BATORAS                         

Paduok karūną. Taip… gerai… ji tinka.

                      Užsideda karūną

Pakviesk Valavičių. Che che, pradėsim
Ir greit, tikiu, užbaigsim šį spektaklį.
Pabodo žaisti vienąkart ir man!
Dabar, kai rusą sumušiau, dvasia
Esu stipresnis ir kur kas drąsiau
Įsakinėt ir reikalaut galiu!

          Pasirodo vicekancleris  Eustachijus V a l a v i č i u s

VALAVIČIUS
                   
Žemai lenkiuosi, jūsų didenybe,
Ir sveikinu su pergale sugrįžus.

BATORAS
                           
Dėkoju, vicekancleri, širdingai,
Jei tavo žodžiai pagarbos pilni
Ir meilės man…

VALAVIČIUS
                                               
                      O kaip kitaip, karaliau,
Džiaugiuosi jūsų talentu, drąsa,
Ir sugebėjimu sumušti rusą,
Kurio galybė nuolatos stiprėja.

BATORAS (abejingai)             

Dėkoju už gražius žodžius. Dėkoju,
Bet aš tave, Valavičiau, kviečiau
Ne ditirambus man giedot skambius,
Kaip ta lakštingala anksti rytais,
O reikalus svarbius aptart valstybės.

VALAVIČIUS
                     
Aš jūsų paslaugoms esu, šviesybe,
O reikalus, jums rūpimus – pirmiausia
Išspręsti linkęs taip, kad jie tarnautų
Valstybės naudai!

BATORAS                                                       

                          Na, o jei karaliaus
Interesus prireiktų ginti? A?

VALAVIČIUS
                     
Abi šios sąvokos tapačios man,
Kai kalbame apie karaliaus valdžią
Ir galią neaprėpiamos valstybės.

BATORAS
                           
Gražiai kalbi, Valavičiau. Žaviuosi
Liežuvio miklumu. Bet pažiūrėsiu,
Kaip šįryt pačiulbėsi man... Karaliui!

VALAVIČIUS
             
Jūs... pykstat? Ar... grasinate, valdove?
Už ką? Paaiškinkit. Rods, ligi šiol,
Kiek jėgos leido, dirbau sąžiningai,
Ištikimai jums...

BATORAS

                          Dirbai. Che che che…
O kaip dabar?! Ar pasiruošęs man
Daryt, ką įsakysiu tau?

VALAVIČIUS     

                                  Karaliau...

BATORAS

Tuoj pažiūrėsiu aš...

VALAVIČIUS

                              Karaliau...

BATORAS

                                              Tuoj!
O gal manai, kad aš su panele
Flirtuot ruošiuosi? Ne, apsirinki!
Kalbėsim vyriškai. Ir atvirai.
Užteks man miglą pūsti į akis!
Aiškumo, po velnių, darbų aiškumo,
Ištikimybės, paklusnumo trokštu
Ir reikalauju, kad…

VALAVIČIUS (apsimetęs)                                   

                            Nesuprantu,
Šviesybe, jūsų žodžių. Jie kažkaip…

BATORAS                           

Nesupranti? Ar į akis meluoji?
Valavičiau, meluoji man! (Pauzė) Na, ką gi,
Kalbėsiu tiesiai: štai karaliaus raštas,
Kuriuo aš leidžiu Vilniuje nuo šiol,
Talkininkaujant švento Jėzaus broliams,
Ir vyskupui didžiosios Lietuvos,
Įkurti Akademiją… Skaityk!

                      Atkiša raštą. V a l a v i č i u s skaito

BATORAS (ironiškai)             

Dabar, žmogau, tau aišku?

VALAVIČIUS                                                               

                                        Didenybe,
Tebus prakeiktas toks aiškumas, jeigu
Visus planus ir troškimus sugriauna.
Beje, kaip vertinti valdovo žodį,
Kurį anksčiau mums davėte, karaliau,
Kad mus paremsite…

BATORAS                                                             

                                Ką? Aš žadėjau?
Neatmenu. Nejau taip buvo?

VALAVIČIUS                                                                   

                                          Buvo,
Karaliau, buvo! Lietuvos  didikų
Nors galvos žilos, bet dar blaivios!

BATORAS                                                                               

                                                  Keista,
O aš nepamenu… (ironiškai) Matyt, senatvė…
O jei ką nors anksčiau... kvailai žadėjau, – (Kvatoja)
Menka bėda! Dabar kitaip galvoju,
Kitaip darau. Karalius turi teisę,
Paraliai rautų, keisti sprendimus
Ir savo potvarkius naujus priimti!

VALAVIČIUS                     

Aš suprantu, bet…

BATORAS                                                         

                            Jokių „bet” nenoriu
Daugiau girdėti! Pasakiau – ir baigta!
Tu privalai patvirtinti šį raštą
Mažuoju antspaudu.

VALAVIČIUS                                                     

                              Šviesybe,
Prašau, neženkit pragaištingo žingsnio!
Tai nuodėmė baisi, karaliau. Ji
Užtrauks jums… prakeiksmą, kuris…

BATORAS (kvatoja)             
                                                    Ne! Aš
Tvirtai nusprendžiau: remsiu – Jėzaus brolius.
Nuo šiol – tik juos, Valavičiau. Tik – juos!

VALAVIČIUS                     

Meldžiu, karaliau.

BATORAS                                     

                          Ša! Man atsibodo
Tos jūsų  tuščios kalbos, pakrikimas,
Tarpusavio vaidai, nesutarimai.
Vienybės trūksta jums. Tvirtos vienybės!
Ir noro stiprinti karaliaus valdžią.
Suklydau aš, kad jus anksčiau rėmiau,
Bet... savo klaidą ištaisau dabar!

VALAVIČIUS                     

Karaliau, mes jus mylime…

BATORAS                                                                     

                                        Sakiau,
Man jūsų plepalai tušti įgriso!
Greičiau dėk antspaudą ant rašto  ir –
Šį reikalą užbaigsim.

VALAVIČIUS                                                         

                              Didenybe,
Prašau, maldauju…

BATORAS                                                           

                            Antspaudą uždėk,
Valavičiau!

VALAVIČIUS                                       

                Šviesybe…

BATORAS                                                               

                                Po velnių,
Girdi, ką tau sakau? Ar apkurtai?!
Nevesk į įtūžį. Kai aš užsiusiu...

VALAVIČIUS                     

Atleiskit, negaliu! Ranka nekyla,
Karaliau. Eiti prieš save, prieš tautą,
Tikybą, papročius… O, Dieve, būti –
Išdaviku! Ne! Ne! Ranka nekyla…
Širdis neleidžia. Protas prieš…

BATORAS                                                                           

                                            Tauški
Man kvailystes, Valavičiau! Ranka…
Širdis… Che che! Žmogau, ar pamiršai,
Kad man tarnauji? Ir ką įsakau,
Kaip ištikimas šuo turi tuoj pat
Pult ir įvykdyt, ko tavęs prašau!

VALAVIČIUS                                                                     

Aš negaliu, karaliau.

BATORAS                                                           

                              Įsakau:
Dėk antspaudą!  Greičiau!

VALAVIČIUS                                                               

                                      O jei nedėsiu?

BATORAS                           

Kiek, vabale, dar prieštarausi man,
Karaliui!? Man! Ar supranti: ka – ra – liui?!
Valavičiau, ar proto dar turi?
Ar pagalvojai, ką sakai, šunie?!

VALAVIČIUS 
                   
Taip, pagalvojau.

BATORAS                                                     

                          Dar pamislyk, dar,
Valavičiau! Ir paskutinį kartą!

VALAVIČIUS                     

Jūs man grasinat, didenybe?

BATORAS                                                                         
                                             
                                          Che!
Aš grasinu? Dievaž, sakau teisybę:
Kaip musę šūdiną pletne priplosiu
Tave prie stalo, jei dar balsą kelsi,
Arba kaip dulkę pūstelsiu – ir baigta!

VALAVIČIUS                     

Žinau. Bet antspaudo nedėsiu!

BATORAS                                                                           

                                            Ką?!
Gal išgirdau blogai?

VALAVIČIUS                                                   

                              Ne, didenybe,
Sakau dar sykį: antspaudo nedėsiu!

BATORAS                           

Tu šitaip man?!  Šunie, gal pamiršai,
Kad teisę aš turiu tave atleisti
Ir kitą vicekanclerį paskirti?
Ir būsi niekas! Dulkė! Menkysta!
Ir staugsi ištremty! Girdi?! Sargyba!

            Iš visų pusių pasirodo  g i n k l u o t i  ž m o n ė s

Matai? Tuoj pat išsiųsiu… etapu!
Grandinėmis sukaustysiu, šunie!
Skaičiuoju lig trijų: jei nepaklusi, –
Bemat ištremsiu! Sugniuždysiu… Vienas!
Dvarus atimsiu… Nieks neprisimins,
Kad buvo Lietuvoj – Valavičiai –
Sena, galinga giminė…

VALAVIČIUS                                                           

                                  O, siaube,
Už ką ši panieka, kančia ir…

BATORAS                                                                         

                                          Du!
Sargyba pasiruošt!

                      Sužvanga ginklai

VALAVIČIUS                                                 

                            Gerieji žmonės,
Atleiskite man išdavystę… Aš...
Aš... skaudama širdim dedu…

                      Išsitraukia antspaudą

BATORAS                                                                         

                                            Dėk! Dėk!
Nėra ko laukti!

VALAVIČIUS                                             

                    …Lietuva, tave
Išduodu. Viešpatie, atleisk!

BATORAS                                                                       

                                        Dėk! Dėk!
Valavičiau, greičiau… Neašarok!

VALAVIČIUS                     

Dedu…

            Užtvirtina karaliaus raštą antspaudu

BATORAS                                       

          Trys! Ačiū Dievui! Pagaliau
Svarbiausią pergalę pasiekiau!

VALAVIČIUS                     

Jūs klystate, karaliau, dar toli
Jūsiškė pergalė. Čia tik pradžia.
Nors Lietuva nuo šiol parduoda dukart:
Pirmiausia lenkams atiduota veltui,
O nuo dabar ir jėzuitams, bet –
Neparklupdysit Lietuvos, karaliau!
Dvasia gyva… mintis, kalba – gyva.
O tai jau daug! O, daug! Bet ypač tautai,
Mažai, pažemintai ir nuskriaustai,
Kaip mano… Mano! Vien kalba, karaliau, –
Didžiulė parako statinė,
Kuri plačiai, galingai sprogti gali!

BATORAS                           

Valavičiau, negąsdink. Lietuva –
Seniai nuvytusi sapnų gėlė…
Tėra tik Lenkija. O jūs – dalis
Galingos ir didžios valstybės…

VALAVIČIUS                                                                     

                                            Ne!
Netiesą sakote, karaliau. Ne!
Šią gėlę mes nuo mažumės sodinam,
Širdy auginam kantriai, pamažu,
Kad gležnas daigas skaisčiai sulapotų
Ir sieloj gražų, kuplų žiedą krautų…
Ir ši gėlė vadinas – Lietuva,
Karaliau. Įsiminkit: Lie – tu – va!
O ji žydės, kol plaks širdis…

                      Išdidžiai išeina

BATORAS                                                                         

                                        Nejaugi
Laimėjęs pralošiau? Paraliai rautų,
Iš kur tokia valia ir atkaklumas?
Tikėjimas? Drąsa?! Aš jį su žemėm,
Atrodė, sumaišiau ir nugalėjau,
O jis kaip didvyris pakelta galva
Išėjo… Pasiutimas! Gal išties,
Didi tėvynės meilė verčia žmogų
Būt didvyriu? Ir čia, matyt, labiausiai
Tautos gyvybingumo šaknys slypi?

                    Įeina  t a r n a s

TARNAS                             

Kaip viesulas įsiveržė į rūmus,
Užplakęs žirgus, kancleris…

BATORAS                                                                       

                                        Oho!
Kaip greit žinia pasklido…

TARNAS                                                                       

                                      …Radvila,
Karaliau, jus matyti nori. Veržias
Jėga prie durų. Reikalauja!

BATORAS                                                                   

                                        Ne!
Kad čia nė kvapo Radvilos nebūtų!
Užtenka vicekanclerio, kol jį
Vos ne jėga palaužiau. Bet! (Pagrūmoja pirštu) Palaužiau!
Ir pergalės išplėšt iš savo rankų,
Kol sėdžiu soste, aš neleisiu niekam!
O ypač kancleriui...

TARNAS                                                           

                            Tai... neįleist?

BATORAS (suirzęs)               

Kiek dar kartosiu?! Per patrankos šūvį!

TARNAS                             

O ką sakyt? Kaip aiškint, didenybe?

BATORAS (įtūžęs)               

Aš – užimtas! Valstybės reikalais!
                               
                    Piktas ir susinervinęs sudrimba į sostą
  Iš toli lyg aidas atskrieja tarno žodžiai: „Karalius užimtas… valstybės reikalais! ”

                                        UŽTEMIMAS