Kavinė. Ąžuolo parketas. Jo centre ties
agava, fikusu, gal kaktusu
stalelis, taurė su lengvu lūpdažiu, cigaretės
dūmai. Kakta su
žemiau nuogu petimi – alebastro citata.
Atlasinė petnešėlė juoda ir tokia pat gotiškai
ištatuiruota Celano eilutė. Vokiškai neklausyta. Ta
popietės valanda, tinkanti pamiegoti, iš kai
kurių ženklų – gal vos
per lėto atsilošimo
ir į šoną palenktos galvos
lengvas nuovargis matosi, o nežymų
išsiblaškymą nevienodai pakelti antakiai
išduoda. Jokio skubėjimo. Kam žinot tas
oro prognozes? Tiesiog gyvent? OK.
Laikas? Toks malonus ceitnotas.
Gal žiūriu į ją per daug įžūliai,
gal pernelyg įdėmiai, o
jos vyzdžiai, tuštumos krešuliai,
nieką – vien jį tik įsidėmėjo.
Retsykiais šypsosi. Ją
prisiminti lengva bet kada bus.
Bet kokioje šviesoje.
Bet kur. Ir nelikti nustebus.
Ją prisiminti nesunku bus
net juodybei įsivyravus,
net į skaičių kvadratus ir kubus,
jų šaknis, jų orbitų anklavus
patekus ir kaktomuša susidūrus
atpažinti pasikeitusią, prašančią ją
tik šiek tiek dangaus ir truputėlio jūros
šioje beprasmybės akimirkų kančioje
ir nenustebti. Nė
per nago juodymą. Ne
išsyk pagalvojus – kad giltinė
išsidavė, jog seka mane.