Skausmas

Greitai bėga laikas. Šiandieną jubiliejus... “ – pasižiūrėjo močiutė į veidrodį ir nustėro:
„Negi tai aš? Negali būti! “
Atsisėdo virtuvėje į savo vienintelę kėdę prie stalo ir priešais jos akis praplaukė visas gyvenimas. Štai ji – mažutė su mama eina takeliu per žydintį sodą, dar pasodintą senelio. Štai ji – mama veda į pirmąją klasę, o čia išleistuvės, pirmas gyvenime šokis – valsas su pirmąja meile...
Praplaukė debesėliu jausmai, pavirtę į grėsmingą debesį. Papūtė vėjas ir jis nutolo, išrinkęs kitą kelią, prisišliejo prie juodo debesies ir nuplaukė už kalvos, pasislėpė už miško ir daugiau jo nebematė.
Laikas bėgo toliau, negailestingas, nerūpestingas, šviesus ir spindintis, krintantis prinokusiais lietaus lašais, šlapdriba, lengvomis snaigėmis.
Viskas pasikeitė. Štai tas dirginantis, sūrus ir saldus gyvenimo skonis... Mokslai, šeima, pirmasis pirmagimio verksmas, pirmieji žingsniai, naujas elementorius...
Tada dar dažnai prisimindavo savo mamą, o tėvą – gal jo visai ir nebuvo? Dabar sulaukė savo jubiliejaus.
Vienui viena močiutė sėdėjo prie stalo. Žinojo, jos pasveikinti niekas neateis, niekam nereikalinga, visi ją pamiršo. Dukra – toli, vyro jau seniai nebėra.
Šią naktį jis sapnavosi. Vis kvietė pasivaikščioti po parką. O ką čia jau vaikščiosi, kai kojos sunkiai juda. Jis bandė suimti jos ranką ir prašė atleisti už tą neištikimybę, kuri seniai juos išskyrė. Močiutė sapne atitraukė ranką, stumtelėjo ir jis ištirpo. Dažnai jį sapnuodavo, bet dabar žinojo būdą kaip juo atsikratyti, tik stumtelėti...
Draugės visos jau seniai išėjo, liko nuotraukos, prisiminimai, liko tas šviesus jausmas širdyje, kurio dabar taip trūko.
Šiandien jubiliejus ir ji nusprendė: „ Eisiu į kirpyklą, nusidažysiu plaukus, nusipirksiu tortą ir šampano“
Sunki kelionė trūko tris valandas, nors ir kirpykla, ir parduotuvė buvo čia pat. Grįžo į namus ištynusiomis kojomis, skaudančiais klubais, nusimetė batus ir basa nušlepsėjo į virtuvę. Neskubėjo dengti stalo. Susirado savo jaunystės nuotraukas – štai ir jos pirmoji meilė! Sudėliojo jas priešais save ratu, padėjo po lėkštelę, įpylė po taurę šampano ir pati su jais atsisėdo.
Vėl prieš akis praplaukė gyvenimas. Tyla. Ji sustingo žiūrėdama į sieną priešais, kur kabėjo sieninis laikrodis. Tyla... Girdėjo tik savo sunkų kvėpavimą. Su kiekvienu laikrodžio tiksėjimu ji tolo į kažkur.
Ten buvo šviesu, kvepėjo žydinti pieva, dar kur ne kur žibėjo neišdžiuvę rasos lašai ant lapų.... Štai pirmos žibuoklės, lakštingalų trelės paupiais, rudeninė „Bobų“ vasaros migla. Štai iš jos išnyra keista būtybė, negirdimais žingsniais artinasi sukeldama širdyje baimę. Kūnu prabėga virpulys. Ir tik garsus šuns Rudžio lojimas išsklaido nerimą. Juk tai dėdė Antanas, jų kaimynas. Grįžta su pilna pintine baravykų.
Sėdi močiutė vieniša, ne, jos nėra. Čia likęs tik kūnas. Ji ten, toli, klaidžioja seniai nevaikščiotais takais, girdi garsus iš praeities, jos uoslę pasiekia jazminų kvapas. Mylimojo pirmoji puokštė, tai jo vienintelė dovana...
Už lango jau visai sutemo, užsidegė gatvėse šviesos. Nutilo klajojęs visą dieną vėjas. Ir jis susirado savo pastogę. Gal ir jis kaip močiutė, nesulaukęs dėmesio klaidžiodamas ieško šviesių akimirkų, šiltų jausmų?
Nutilo gatvėse garsai, seniai jau sumigo kaimynai. Tiktai mėnuo nepalieka jos, apšviečia tuščias lėkšteles ir pilnas šampano taures. Vienatvė... Viena tarp žmonių, tarp daiktų ir savo minčių. Vienatvė...
Į tavo sveikatą, mieloji. Močiutė prisitraukia taurę, išgeria kelis gurkšnius  ir atsisėda balkone, stebėdama ryškų rudeninį dangų. Vienui viena... Visi jau ten, aukštai... Artėja ir jos kelio pabaiga.
„Ateisiu greitai ir aš pas jus, laukit“ –  močiutė išgeria dar kelis gurkšnelius ir pastato tuščią taurę. Su gimtadieniu!