Aš – ciferblatas, visad rodantis netinkamą meilei valandą
Tu – gegutė, pagal grafiką giedanti “ku kū, ku kū”
Tai taip primena, kad esame bepročiai
Kai vis ieškau kišenėse žvangančių žvaigždžių
Naktimis danguje aš Tapau Tavo veidą,
Dienomis upėn žvelgiu kuo Tapau,
Kai priderinau Tave
Prie naktinio paveikslo.
Tad išdulkink mane kaip kilimą
Tvirtai, kad žvaigždės
it dulkės giliausios byrėtų
Kad pamesčiau paveikslus, rodykles
Save ant Tavęs
Dangų upėje paskandinčiau
Tyla!...
2019-05-09 09:41
kilimai želia!
2019-05-07 19:18
Jei trečiame posmelyje žodį "išdulkink" pakeistume kokiu nors kitu (pvz. supurtyk, sutrypk ir pan.) niekas eilėraštyje nepasikeistų. O juk autoriaus akcentas buvo į "išdulkink". Praradus akcentą arba nepajėgiant jo atskleisti, kūrinys netenka didesnės dalies savo žavesio. Vis tik buvo įdomu skaityti pirmus du posmelius. Jie gerai parašyti.
2019-05-07 12:03
Ir kur tas mano kočėlas? Ne tik dulkės, bet ir dalis proto išlakstys. Pavadinimui gal gi reikėjo visai kitą žodį.Nepritraukė manęs kaip skaitytojo
2019-05-07 11:58
Pritariu, pats žodis nepriduoda. Bet pasakysiu atvirai - uždėjau, kad daugiau skaitytų.
2019-05-07 11:45
Dėl to kvailo žodžio tenka paslėpti eilėraštį, o tas žodis nepriduoda kokybės.
2019-05-07 10:32
santykis
tarp
cifer blato ir gegutės
kaip guma
lateksinė
išsitempia
susitraukia
yra žinančių
atvejų
kai plyšta
trinties jėga
sustangrėjus
pasitikėjimui
nutrūksta
ryšis
lieka
tik kilimas
švarus
ir
begalinė tuštuma
tyloje