Troleibusas, siaubas ir gėlės

Senas troleibusas dardėjo senamiesčiu. Tarsi sena skardinė barškėdamas ir kretėdamas bandė pasiekti paskutinę stotelę. Jame sėdėjo pora žmonių, pačiame gale, viduryje. Už troleibuso važiuojantis taksi matė, kaip komiškai kretėjo keleivių galvos ir siūbavo kūnai nuo duobėtų ir nelygių senamiesčio gatvių.
Vieninteliai du keleiviai tylėdami žiūrėjo prieš save. Troleibuso ūžesys tarsi buvo užhipnotizavęs.
Staiga viena troleibuso viduje deganti lempa pradėjo kraupiai mirksėti. Abu sužiuro į ją.
- Galbūt dabar mes sustosim ir vairuotojas, išėjęs iš savo kabinos, mus paskers.
- Ir suės mūsų pragertas kepenis.
- Bet mes beveik negeriam.
- Troleibuso vairuotojai irgi beveik neskerdžia žmonių.
- Beveik?
- Reikia palikti vietos išimtims.
Abu nutilo.
- Siaubingiau būtų ne mirti, o tai, jog tavo suniokotą, išmėsinėtą, išdarinėtą kūną rastų kiti.
- Fui.
- Tikrai taip.
Troleibusas nepakenčiamai kratėsi per duobes. Senos sėdynės, ant kurių sėdėjo vieninteliai du keleiviai, nemaloniai girgždėjo. Atrodė, lyg čia būtų paskutinė šito seno troleibuso kelionė. Tik jis žinojo, jog rytoj anksti ryte vėl taip pat negrabiai dardės savo maršrutu ir piko metu plaks kokteilį iš masės žmonių, kurie grūsis į jo vidų.
- O kas tau būtų siaubas?
- Išprotėti.
- Kodėl?
- Nes tu pats dažniausiai nežinai, jog išprotėji, tai mato tik kiti. Ir tai dažniausiai būna siaubinga. Mintys nepaklūsta tau ir tampi savo paties įkaitu.
- Beprotybė yra kraupi. Kas vyksta mūsų smegenyse jos metu ir yra tikrasis siaubas.
- Siaubas ir tai, kaip kiti elgiasi su mumis. Mus visiškai nurašo, mes nepilnaverčiai, brokuoti. Jeigu ligoninėje tau bent gėlių atneša ar pakelį „Elmenhorster“ sulčių, tai beprotnamyje niekas net nedrįsta rodytis ir taip pat nedrįsta kalbėti apie tai, jog tu ten sėdi uždarytas.
- Nei gėlių, nei sulčių.
- Nei pažįstamo veido. Nebent visi tie monstrai, kurie mintyse gyvena ir rodosi naktimis.
- O žinai, kas yra baisiausia?
- Kas?
- Mes nė vienas nežinome koks yra jausmas išprotėti. Ar skauda? Ar baisu? Ar tu išvis nieko nejauti? Mes nieko nežinom. Čia panašiai kaip su mirtimi. Nežinome, kas būna, žino tik tie, kurie jau mirę.
- Išprotėjęs tu irgi savotiškai miršti. Miršti visuomenei, nes niekas nepripažįsta bepročių ir miršti savo artimiesiems, nes jiems tiesiog gėda. Čia net baisiau nei fiziškai mirti, nes apie mirusįjį arba gerai, arba niekaip. O bepročius galima maišyti su žemėmis. Nes jų kūnai gyvi, tik mintys jau palaidotos.
Abu vėl nutilo. Galvojo, ką reiškia išprotėti. Ir koks tai siaubas galėtų būti.
- Kai aš išprotėsiu atnešk man gėlių arba sulčių, gerai?
- Nebūtinai.
- Kodėl?
- Nebūtinai išprotėsi.
- Čia dėl visa ko, kad paskui ir aš žinočiau, jog išprotėjau.
- Nemanau, jog tai suvoksi.
Troleibusas suko dešinėn ir abu keleiviai švelniai pasviro į kairę.
- Aš nežinau kas blogiau, ar kad žmonės laiko tai gėda, ar kad žmonės pernelyg tai romantizuoja.
- Blogiausia yra tai, jog žmonės tiesiog nesupranta.
Troleibusas sustojo prie raudono šviesoforo. Kraupi raudona šviesa užliejo jo priekį.
- O kokių gėlių tau atnešti?
- Nežinau. Bet tik ne baltų rožių. Šitas tegul deda ant fizinio mano kapo.
- Atnešiu kaktusą, kurio tau neleis laikyti savo palatoje.
- Gerai.
Troleibusas šovė iš vietos, vos tik užsidegė žalia.
- Šitoj stotelėj man jau reikia išlipti. Buvo malonu, iki.
- Viso.
Žmogus išlipo iš troleibuso ir dingo tamsoje.
„Pamiršau paklausti jo vardo. “ – pagalvojo vienintelis likęs troleibuse žmogus.