Savistaba

užlipu ant parapeto
ne tas pats
kaip ant vyčio
žvelgiu į dangų
per aukštai
žvelgiu žemėn
per aukštai
iš akies
matuoju atstumą
tarp lapų
plataus ąžuolo
ir lyg varžtas
įsisuka žvilgsnis
sraugės kiauto spirale
lėtai
lėtai
atslenka katinas
pasprukęs nuo erwino
mintinio eksperemento
stebėtojas nežino
egzistencinio būvio
eigos
bet mano
turįs
dar po vieną porą
ataugų
keturmatėje erdvėje
kiekvienas esame
savo aukštumos
lygmenyje
po  buku skalpeliu
chirurgo rankose
gal visai neprasto
aukso pjūvis
atliekamas preciziškai
per širdį