Svirpiu iš gailesio

tuomkart to drakono toje būtyje
vadinamoje „savęsp“ man per daug

to savęs kuris savastimis savosiomis
su niekuo nesidalina

to ano iš šio bei to kas netobula
bet nuostabu savaip
ir niekad neprašvinta

juoba sode pro apsinešusį jo luobą
kažkas lyg peiliu bet ne peiliu
o aštruma rėžiančia
ir žirklėmis vieną po kito

gyvenimus

gyvenimą po gyvenimo
gyvent neverto čia ir ten

taip metodiškai su tokiu
maniakiškai žiauriu
ir ašmenišku
beatodairiškumu skina

lyg skrostų