mažai

prisijaukiname būna
net naktį
kaip vėrinį puikų
ant kaklo
žvaigždžių
vaikais
apsikabinę užmigome
o pabudome būti
suaugę
liečiasi pirštai
prie piršų
tavo ilgieji
auksiniai plaukai
paliečia lygumas mano
žodžių mažai
kai nebūnam kartu
nuolat tik
„nieko naujo“
naktys
ir tamsumos
mano namai
kaip ant delno
duonos riekė
primena kelią namo
užuodžiu tave
pataluos
ir ranką tiesiu
link tavo
trapumo
kaip sniegas
nelauktai pabeldžiu
į dykumas
ir nutylėjimus