k ošimas

vasara tavo burna prisemta
šulinių vandens priešais
pievos drugelių stirtą virpa
kaip ištroškusios avelės
ir regis tuojau prasivers
troškuliu gundančiai
nekaltos mergelės

tavo pražergtos kojos driekiasi
nuo upės kurios skonis
ir spalva tinkami balinti kakavai
debesų palėpę siekia

tarp plaukus pasileidusių
liaunarankių gluosnių
jos yra girnos ir garniai
kurie ganosi tarp pailsusių girnelių
guli ant kelių ir yra pernokusių
vaisių miškas

kuriame bananas persikas
apelsinas kriaušė ir obuolys
minkštas ar kietas būtų jis

kiekvienas turi po krapštuką
sėklai ir  gendančią reikšmę
atminčiai nepasiekiamam laike
kilusiai iš tvaikulio šiltųjų pakraščių

perkoštą visais įmanomais skersvėjais
arbatos sieteliu tarpuose dantų
pro kuriuos pašalinis vėjas
neprasiskverbtų