Kalbos defektai 6. Tupi miške.

...

Ką ką tik padariau, dar ir pats gerai nesuprantu.

Nesuprantu,
kas ieško teisybės pasakojimuose nimfomanų, bet kas ieško, tas nesuras.
Nesuprantu, kas gi kuria pasaulius iš nimfų, bet žinau,
kas sprendžia kryžiažodžius iš šakų
persikryžiuojančių po gluosniu. Kas sprendžia, tas neišspręs.

Tai tu. Šis atsakymas hipotetinis ir kaip tik todėl jis man nesuteikia ramumos. Šita ranka penki varstai iki begalybės. Šitas skruostas už mūsų nuodėmes. Vėjo skonis lūpose. Čia tu, buvai apsivilkusi kažkokiom gerai išsilaikiusiom drapanom, rastom tuose dar užpraeitame amžiuje statytuose namuose, o tie klausimai, kuriuos aš tau, lyg mėnesiena per šakas. Tik todėl, kad norėjau, jog tai skambėtų kaip mįslė ir dar kiek mįslingiau, nedėjau kablelių, nepraskyriau šakų. Niekada delnuose nelaikiau akmens, tik kruviną kaimo čigonės galvą. Tu nežinai, kaip man ją spengs, kol neatsakysiu į visus klausimus. Čigonė tupi miške paverta ant baslio, tik todėl, kad mėgo persirenginėti, o štai galva visada šalia. Oda vis traukiasi, juodi kiaulės taukais sutepti plaukai vis labiau dengia veidą.
Mudu du, mudu du apšlakstyti tuo krauju, kurį lakėme. Naujieji kaimynai išėjo, tas melagis, kuris prasuko pro šalį, neatsilaikė prieš juos, prieš gluosnius, sėdi, kliedi, o kai nekliedi sprendžia ten paliktus kryžiažodžius. Sakosi esąs tavo vyras. Yra daug koncepcijų apie tai, kodėl jis taip daro. Jo balsas panašus į tavo. Turime būti atsargūs, kol geriau susipažinsime. Ką tu sakai, mieloji? Susipažinsime? Taigi ne, kol geriau pažinsime! Mes norime pažinti melagį, sprendžiantį kryžiažodžius po gluosniu, ne susipažinti! Niekada nemaniau, kad naujieji kaimynai gali būti tokie paslaptingi. Tarytum ne prieš gera jų susipynusios mintys.
Kuri ranka iškritusi atsirems pirma, kuris skruostas bus įdrėkstas. Kuria puse atsisuks mėnulis.
Jis sukasi palengva ir dabar aš žinau, tikrai žinau – tu lakei save, tavo liežuvis buvo išlindęs iš veidrodžio, o gluosniai buvo tik prieglobstis.
Kodėl tu ieškojai prieglobsčio?