švytuoklė

ant lūpų liko tiktai vėjo skonis
prisirpęs nuo geliančių iliuzijų prisilietimų
kvepiančių vilties vanile

svaigaus laukimo oazėje
tyvuliuojantis artumo troškulys į gumulą
lipdo žodžius  netapusius kūnu
skęstančius tarp judesių
jausmo amplitudėje

ten viename krašte rojus
kitame pragaras

nežinau kur sustos
švytuokle

vis tiek tai bus
kraštutinumas
kurio neiškeisčiau
į ratu pilkai
einantį
laiką