Ramybė

Iš tolo tirpo debesynų luistas
Gurmėjo grumstas ten po krūtine
Ir artinosi vakaras mieguistas
Ir sutemos vis plūdo į mane

Taškai ir mūsų daugtaškiai pakibę
Vėl liko kaip koriai neišsukti
Peizažas ir čiurlioniška ramybė
Du žiburėliai ežeras nakty

Vandens paviršiumi iš tolo slydo valtys
Spingsėjo žvėries žvilgsnio žiburiai
Ir kaip kasnakt save norėjos kaltint
Kad vėl galbūt ne viską padarei

Ne tą gal pasakei kažko nespėjai
Rašei eiles niūniuodamas pats sau
Pavasariai prakvipdavo rugsėjais
Ir sau ištaręs kartą „pailsau“

Žvaigždynų saujas į variokus keitėm
Prakiurdėme mėnulio drobules
Praėjo dar viena žmogaus savaitė
Kol pynėme mintis per daug gilias

Lyg šuliniai akivarai tos mintys
Per plačios ir per didelės jos man
Ten tik mėnuliui norisi skandintis
Iškilt į erdvę ir panirt dugnan

Priminti vėsią vasarą jos sniegą
Kad baigias eilės tartumei liga
Kad baigiasi pasaulis bet dar lieka
Ilga tačiau prasminga pabaiga

Tyla patrankų ir kalbelės mūzų
Po to vis viena viskas pasikeis
Kaip keičias metai Viešpatie Tu mūsų
Neišmiegoto laiko paakiais

Ilgai žiūriu koksai pavargęs veidas
Kol veidrodis sudūžta į šukes
Kol vėjas naktį draskosi palaidas
Ir kaip tą visą tamsumą iškęst

Gal žiburėliai ten toli sužibę
Padės išlaukt kol juos pakeis kiti
Snape gal varnas man atneš ramybę
Ir burtas „nevermore“ pradings nakty