Er ’dingeris bando tartis su savo kate

Netrukdyk, kate, galvoti:

vėl minčių potvynis dėstosi,
kaip
įrašyti gyvybę į lygtį,
o tu letenom jį ištaškai
į atoslūgį.

Einu gatve, žmones lenkiu,
tik jie nemato,
kaip man sunku galvoje
dėžę su kate nešiotis
diena iš dienos.
Ir diena iš dienos plyšusi dingsta
dingsta
į naktį.

Nepadedi, kate, oi nepadedi,
kol kas lįsk iš dėžės:
anava, pražydo valerijonas,
gi toks grožis,
toks žydėjimas.
Ech.

----

Netrukdyk, Ervinai, pusryčiauti.
Pats mane čia įgrūdai, pats
ir ištrauk.

Katės mato, ko žmonės nežino,
ir tu –
iš alternatyvaus  pasaulio, ne kitaip:
tampaisi su ta dėže, vis
tampaisi
diena iš dienos.

(Kaip manai, ar smagu,
kai krato?)

Čia mano namai, Ervinai,
geriau
jaukintumei šunį – priprastų
talžomas sienų.

Ir tik nakčia, kai sapnuoji
dingusią dieną,
išlendu,
gaudau formules tavo smegenų vingiuose.
Cha, žinoma, kad gyva!

Žydėjimas?
Gi tokia nuobodybė,
toks bekvapis, Ervinai,
įkvėpimas...

----

Ko dar tau, kate?
Ko dar tau, Ervinai?
Kokį tūkstantį kartų kartojau
ir dar pasakysiu:
palik – mane – ramybėje.