Sugestyvus dienoraštis – 6

Paniro kaip saulė į debesėlį...

  Savijauta ne kokia, o tokia ji labiausia dėl dviejų dalykų, būtent: dėl negebėjimo šį tekstą išnešioti, iškentėti ilgiau ir dėl stokos ryžto įvardinti jį pagal jo nuopelnus, kad skaitytojui nereikėtų prie jo liestis kaip pasakėlės. Nemanau, kad galima būtų labiau nesuklusti, paduodant jam į rankas užrašą „Pajautos kaip persikūnijimo pranašų išraiškos“, bet va, regite, kaip nutikę. Iš tikro saulė ne tik į jokį debesėlį ar debesį, ar netgi naktį nepanyra, bet... pasakykite, kad ir man: kažin, argi  patikėsiu. Argi aklas? Nematau?
  Netgi tuomet, kai strykas liovėsi skersavęs – dryžavęs smuiko stygas, o ir pats smuikas, išslydęs iš po Vinco  Kudirkos pasmakrės, nusileido ant jo kelių ir, matyt, džiaugėsi tyla, man jo  muzika nenutilo. Man jau nereikėjo muzikanto, kad jis muzika prakalbintų tėvužio smuiką: regėjosi, kad ji pati, taigi, pati muzika susitelkė į eterį kaip senieji graikų dievai –  gyvena ten, kvėpuoja ir tiek bereikia, kad įgautų nemirtingumo imunitetą. Kaip tai atsitinka, neturiu menkiausio suvokimo: muzikantas poilsiauja,  smuikas irgi paliktas ramybėje ant jo kelių, tačiau pati muzika išlieka, dirba, groja  – girdžiu ir jaučiu ją vidujiniu savimi, tačiau  vėlgi prireikus pasakyti, ką reiškia „vidujinis aš“, ogi  tik skėstelėčiau rankomis į šalis:
– Tai kad nežinau. Ir ačiū, kad neklausiate, kaip  atrodo Dievas.
  Matyt, kad dieviški dalykai nepasiduoda apčiupinėjami, kad iš pajautų persikeltų į bet kokį fizinį peizažą. Nors pasiklausius enciklopedistų vėlgi suabejoji ar toks pamanymas išlaiko kritiką, nes juk ir pasakyta, ir parašyta taip aiškiai, kad nors fotografuok:
  „Jis (eteris) grynas, viršutinis oras, kuriuo kvėpuoja dievai, priešingas mirtingųjų kvėpuojamam orui. Jis yra pasaulio siela, iš kurios kyla visa gyvybė. “
  Tačiau nutylėti, išlaikyti tokius dalykus savyje irgi nebeįmanoma. Krapštėli truputį giliau į gyvenimą ir matai: eina Žmogus, krenta, keliasi ir vėl krenta, o neišgalėdamas pasikelti, eina klupsčiais, šliaužia  pilvu ir, netgi nieko nesurasdamas, dar pasidžiaugia,  kad paskui save pasilieka kažkoks pėdsakas. Tik  pamanyk, dangau, koks atpildas už tokį jo triūsą. Ar nepanašu į anekdotą, a? Tačiau gal tai ir yra konkreti jo, Žmogaus vidujinio AŠ apibrėžtis? Nesvarbu, ar tai būtų išreikšta guzais ant kaktos, ar iki sukraujavimo nubrozdintomis rankomis, kojomis, ar negalia pasikelti ant  jų, ar net ir savikritika, kuomet pradedi įtarinėti, ar pas mane „visi namo“? Ar neatsitiko, kad kažkas iš namiškių „išėję“ ir nesugrįžta?
  Muzika netilo, nors ant Vinco Kudirkos kelių ramus ilsėjosi tėvužio smuikas su prigludusiu prie jo stryku. Iš kur šitiek muzikos, iš kur? Ar ne todėl  atsimena ir dievai, apsigyvenę nemirtingumo eteryje. Ar ne todėl ir žmogaus gyvenimas taip atkakliai siekia ateiti į kitokią, į aukštesnę būtį? 
  Lėtai, baimindamasis staigiau sukrutėti, kėliau akis pažiūrėti į Vinco Kudirkos veidą, norėdamas susitikti su jo akimis ir patirti, ar jis girdi, ar žino tokias man neįprastas pajautas. Ir šit supratau, kad pirmiau reikia pačiam  atsimerkti, tačiau vokai buvo sunkūs, lyg ant jų būtų pakabint svarsčiai.
Suspėsiu. Svarbu žinoti, kad reikia atsimerkti, pagalvojau, ir smagu buvo paspėlioti, kad gal ir aš  muzikai reikalingas, jeigu ji pasilieka būti netgi be  smuiko. Ir atrodė, kad ir paukščiai, perintys Savęsp  (Ašašai) valstybę, taip pat priartėję kartu su savo rūpesčiais, nerimu, netikrumu – kaip jai, išperėtai valstybei, elgtis, gyventi, būti toliau? Betgi – kas  čia  dabar? Pasirodo, kad sienos girdi ne tik žodžius, bet ir  mintis. Išgirdo jas ir Vincas Kudirka. Truputį  subruzdęs, tarė:
  – Bandžiau apie tai pakalbėti su Bladuku, todėl  siūlau ir tau taip padaryti. Jis persikūnijimo reikalų specialistas. Jam kažkaip sekasi susidraugauti su bet kuo taip,  kad net matant nežinai, kaip Bladukas save pradangina, o jo vietoje  atsiranda, tarkim, Lucijus Anėjus Seneka ir nesvarbu – kas. Tarkime, kad ir aš. Netgi ne vienas, o kartu su tavo tėvužio smuiku. 
  – Betgi kiek muzikos! kiek muzikos! Visas M. K. Čiurlionio „Miškas“ . Esu tau labai dėkingas, Vincai. Tikriausia žinai, kad mano  tėvužio  vardas – irgi  Vincas
–  Taip, taip. Irgi Vincas, irgi Vincas. Ir muzikos  daug, tačiau pastebėk, kad neretai jį apie tą patį, kas  svarbiausia, tai apgrojant, apdainuojant, apvaikščiojant iš įvairių pozicijų. Girdi? Ir vėl apie valstybę, bet ne taip, kaip ją reikėtų priimti į rankas, o – girdi? Tiek mįslių mestelėta, kad knieti pačiam imti smuiką ir įsilieti į bendrą orkestrą, bet nepadėti, o kažkaip patrukdyti. Girdi?

Tik į žemėlapį ar priimta ji bus,
Kol iki pakraščių dangaus
Ryškėja kontūrai Žmogaus...
Šešėliais, nuojautomis, išmone lakia
Į erdvę terpiasi jo pamatai,
Kad, regisi, sapnus išmokstame nokinti,
Įausti  juos į reginio peizažą.
Jau per vėlu, absurdiška nepatikėti,
Kad išmonė tokia
Į laikmetį Žmogaus
Iš pasakų atėjusi..
Erdvė išjudinta lig eterio,
Kur kažkada dievai gyveno,
Erdvė už filosofijos ribų...

  – Mes, sakyčiau, esame šiaurės žmonės ir tikėtina, kad mūsų eteris sunkesnis, – taupydamas žodį  pasakiau mintimis. Tačiau – ne, atsiprašau, taip pasakiau ne žodį  taupydamas, o todėl, kad, regis, suspėjau geriau prisiderinti prie aplinkos – šis eteris, ši erdvė už filosofijos ribų pasirodė esanti palankesnė bendrauti mintimis. Dabar, galvojant apie ją, kasdien charakteristika jos darosi įvairesnė, tačiau tuomet tai  buvo kaip kvėpavimas: reikėję natūraliai būti, o ne  filosofuoti, kaip būti ir kodėl taip, kodėl tokia lemtis ištikusi. Šis reikalas per daug metų mano smegenims  jau  buvo iškentėtas taip stipriai, kad pradėjau žinoti, jog ir Vincas Kudirka su tėvužio smuiku atėjo pas  mane iš ...
  – Taip, taip, – Bladukas, beje, irgi  Aš dar  spyriojausi, nenorėjau juo patikėt, bet jis, šunsnukis, parodė kelią pas tave. Na, ir suskydau. Tfu, kaip nemalonu man  žiūrėti tau į akis, bet atsimerk, Pranuci, atsimerk. Pamatysi, kur aš sugrįžtu ir kaip.
  – Aš miegojau?
  – Ar  snūduriavai,  ar miegojai, ar  sapnavai... Kiekvienas savaip muziką girdim, kiekvienas savaip į ją atsiliepiam, tačiau  dabar  būtų protingiausia, kad ir  nemirksėtum, –  pasakė Vincas ir numetęs dienoraštį  nuo stalo, kad iki jo būtų toliau nueiti, užkėlęs visą kūną ant kojų, žengė žingsnį, bet, it šyptelėti  užmiršęs, atsigręžė, šyptelėjo ir dar padeklamavo:
 
O Ašašai,
Priglusk, stebėk
Ir atsiminki savo vardą.
Nejau taip kantriai išperėta 
Pasinorėsi pasilikti slapuke?

  Dar žingsnis, dar ir, kaip saulė, atrodytų, panyra į nedidelį debesėlį, taip Vincas Kudirka įėjo į dienoraštį. Tačiau man tai nepatrukdė pamanyti: toks jaunas, perpus už mane jaunesnis, o koks didelis...