...

Penkioliktame viešbuty nakvota.
Per naktį lupta vietinį absentą.
Tuo spjauta į penkių savaičių kvotą.
Tad, žinoma, šiek tiek pasenta.
O kitą dieną kavą geriant eita
visur, kur gatvėje stalai su skėčiais,
toks tipas, pamenu jo fahrenheit‘ą,
panelei sekė pasakėčias,
tai nugirdau, ji buvo iš Anykščių,
jis jai šnabždėjo – mano kraujas šniokščia...,
o ji jam rėžė – nyk, išnyk iš čia.
Cha..., ką gi, kai kalboj per plokščia,
deja, bet taip nutinka. Žemėj minkšta
ir krist ne iš aukštai – ne kažkas tokio,
praeis periodas, kai inkšta,
išsilaižyta, surandėta, o po to, kai
prie jau visų staliukų pasėdėta –
visų be išimties, net ir be skėčių,
teks išsivežti savo dietą
prie jau kitų staliukų, prie vienviečių,
ir užsisakinėt tuomet sau
su skiltele žalios citrinos
tiesiog vandens. Ir būti mezzo.
O forte – visiškai nutrynus.