su teatro diena

esu tik keturpėsčias gyvis
tykiai ropojantis ten
virš durų
šviečia smaragdo spalvos lentelė
kviečianti grįžti iš stebuklinės pasakos
į save. nutaikius realybės revolverį

o rankų virpėjime

esu tik roplys, sėlinantis kopomis
smėlio tarpupirščiuos
nebejaučiu

o rankų virpėjime

esu nepastebėtas svetimo
išsinėrusio iš odos
palikusio ją džiūti dykumos saulėj
manęs jau nieks nepažins.
net jei kaip anksčiau ilgai drebinsiu
savo keturias rankas
savo keturias kojas

manysi kad esu aštuonkojis

o iš tikrųjų aš tik aktorius
keturpėsčias gyvis
(per teatro dieną)
ropojantis išėjimo link