sėdžiu

žmogus sėdėjo žolėje
o jo akys buvo rasa
riedėjo užverstos į dangų
tylą užgožė gatvių murmėjimas
upė nesiklausė tekėjo
užkliūdama už kiekvieno akmens
kaip dažnai pasitaiko
kai prieš akis it dar vienas
neparašytos knygos puslapis
nusėda moteris
kartais kartu mes jaučiame
vienumą o kartais 
chaotiškai išblyškusiose žvaigždėse
geriu tavo strazdanų sinchroną
vien mintis jog po truputį susidėvim
kaip mašinos padangos
mane pradžiugina
nes beprasmybė yra geriau
negu nieko
geriu arbatą iš tymais sergančio
puodelio
tu nusirengi tylą
ir vėl prieini su savo
girgždėjimais
o aš juose įskaitau
kaip tobulai gluosniai
įsibrenda į upės apysaką