Smūgis

Aš jaučiau saulės smūgį į langą užvertą
Stiklas virto į smėlį ir pustė pro langą
Pačios lūpos pasakė vis tiek buvo verta
Šį gyvenimą tęsti nors buvo nelengvą

Saulės rezginį visą išpainioti po giją
Vėl pradėti kvėpuoti – juk priešas suklydo
Mane gelbėja laikas ir žaizdos užgyja
Visos strėlės atšoka nuo gyvojo skydo

Jas visas juk paleido taiklusis amūras
Mano saulei prieš miegą nuleisdamas kraujo
Ir pasaulį iš žodžių prastesnį sukūręs
Vėl imu tuos žodžius ir dėlioju iš naujo

Kaip iš laumių žiedų tėvas šulinį rentė
Kaip į dugną pašaukęs išgirsdavau balsą
Pasitikdamas naktį kaip mirtį kaip šventę
Moters lūpų kerus ir jų prieskonį salsvą

Vėl po raidę bandžiau atstatyt Babiloną
Vėl po žodį kurį išperėjau užanty
Mūro sluoksnį užtepęs nei storą nei ploną
Aš vis ratais ropojau nelyginant Dantė

Bet supratęs tiek sykių ir vėl neišėjo
Viską grioviau ūmai ir galbūt tai kūryba
Vėl iš nieko užgimus atėjus iš vėjo
Kai languos tolimuos dar saulėlydžiai žiba

Kol dar saulė kaip kumštis smūgiuoja į langą 
Ir iš tolo stiklais žaižaruojančiais lyja
Taip gyventi sunku bet ir mirti nelengva
Nors ir kelią žinau į mirties karaliją

Juk žinau kur yra tyvuliuojančios brastos
Kur gelmė vakaruos kur krantai dar žvaigždėti
Kiek tik kurtum atrodo kad eilės per prastos
Kad galėtum iš jų šį pasaulį sudėti