Vėrinys

susirenkam
nakties akimirkas
kaip uogas ant smilgos
susiveriam
jos tokios tikros
byrančios
ir kvepiančios

metamorfozės
lenkia kelius
iš geros mergaitės
akimirksniu virsta
į kaprizingą alkaną katę
svilinančiu žvilgsniu
o paskui vėl atgal
ir vėl iš pradžių

šilko švelnumas
ir dingstantis
kvėpavimo ritmas
aistros eilėmis
prirašyta paklodė
vėl viską susiveriu
ir užtvirtinu
lūpų antspaudu
tavo sėdmenų
aksome