malda ugnies deivei vėju į krivio ausis

krivis į medį porina
taką išbeldžia poringėm
medžio sakai jo ašaros
žvakių liepsnas užrašančios
mėnuo šviesos rapyrom
girion švytėdamas byra
krivio akys geltonos
maldai suderintas tonas
eglių viršūnėm šviečia
ir iš visų pasviečių
kviečia aukoti ugniai

dunda įkalnėn būgnai
delną į ugnį atvertęs
stveria ugny sutvertą
žaltį kurstyt žarijom
vos jis liepsnas praryja
raštais rangosi krankia
Gabijai tiesia ranką
pirštai karščiui atsparūs
keičiasi valandos paros
krivis atsuka veidą
kas ateiti jums leido

ketvertas vėjų ristūnų
apsuka žirgus o būna
kai ne laiku atsibeldžia
primeta kriviui valdžią
būt kuo ans nė nenori
sveria minties svorį
savo buvimo alkoj
šūkteli vėjams velkant
kamanas klumpančio žirgo
delną rasa suvilgo
tiesia virš laužo ugnies

krivi ar tu išties
lauki mirties gyvatų
naktį tamsiojoj matos
runų ženklai dulkėti
kas jas drįso sudėti
ant pagrindinio tako
krivis nieko nesako
loja trigalviai skalikai
atbėgę ir pasilikę
skaito už krivį maldą
patį aukojimui skaldo

titnago dantys aštrūs
mažas aršus tas kraštas
šešios Gabijos rankos
kerta pusiau ir renkas
kur kokią dalį sėti
kad geriau užderėtų
viską valančios ugnys
čiabuvių protas drungnas
ugniai palankūs failai
krivis sako o gaila
vėjai iš karaliaučiaus

laužo žarijose siaučia
ūžia kylančios liepsnos
o dangaus paslėpsniuos
nieko nebesimato
nei šventų nei primatų
viską ugnis praryja
adatą ar kalaviją
koks skirtumas tautai
kokius ginklus sukrauti
ugniai išpranašautai
rūpi kam nors o tau tai

kas