Palikęs keistą pranešimą ant langų,
nulaižęs dulkes nuo stiklų,
parašė man lietus.
Verkiu skaitydama,
skaitau ir klykauju,
lyg gervė pelkės spanguolyne.
Aš nieko čia nesuprantu,
lietau, atleisk man, neraštingai,
dar šį kartą, paskutinį.
Nesuprantu, bet nujaučia širdis,
apie pavasarį rašai man,
apie narcizus...
Dar sniego draiskanos visur,
suspaudę laiko gamtą
ir ne vieną širdį,
O tu rašai ant lango stiklo man.
Apie pavasarį rašai... rašai.
2019-03-22 21:06
gerokai pervertintas 2
2019-03-22 19:36
Eilėraštis, kurį perskaičius nekyla noras ką nors apie jį parašyti kritiško. Emocinė įtampa didinama palaipsniui, su kiekvienu posmu vis labiau. Kūrinio akcentas dviejose paskutinėse eilutėse, kuriose jaučiamas kartu ir džiaugsmas ir graudulys. Retas atvejis, kai tokioje trumpoje kūrinio atkarpoje sutalpinamos dvi kontrastiškos viena kitai emocijas. 5.
2019-03-22 18:08
po tokio lietaus, ypač jei ilgesnis, visada atšyla.
tiksliau, ne visada, tik jeigu pavasaris :)
2019-03-22 15:12
nulaižęs stiklo dulkes
langų - stiklų keisti tokį rimavimą.
2019-03-22 13:43
rašiau pirštu ant aprasojusio lango
dievo nėra
įlipo du gavrikai
žiūrėk sako parašyta
o tu netikėjai
2019-03-22 12:47
Puikus laiškas