Ir tada

Išnešiok mane lyg nuskriaustieji viltį,
Tarsi negyvus koplytstulpius nakty,
Aš žinau sunku, taip sunku pakilti,
Melstis ir tikėti, kuo tikės kiti.

Iškalbėk žodžius nerimu brandintus,
Išverktus nakčia pievų vidury,
Kai žengi slapčia mėnesienos tiltu,
Kai skaudžiai lyg bitė geluonim geli.

Išsūpuok lopšy milijoną kartų,
O paskui dar šimtą neregiu pažvelk,
Jeigu tai likimas, jeigu nieks nekaltas,
Balto sniego vilnas žiemą iškedenk.

Išvaduok žvilgsniu paskutinį kartą,
Paskutinį kartą siela išsakyk,
Debesiu praskriek pro upelio krantą
Ir tada numirki vėjyje išsyk.