Vienai Poniai

Tiesą sakant, man šiek tiek nepatinkate.
Oras. Gal apšvietimas. Nieko asmeniško.
Tiesiog protas pamiršo nubalinti tinką. Te
negadina tai nuotaikos Jums. Prasmes, iš ko
dar susideda vėliau visokios anokios išvados?.. –
kartais paprasčiausiai ne ta tvarka sudėlioji
ir demonai palieka vidinę irštvą. Duos
dievas – tai kartosis nedažnai, ponia Idealioji.

Tiesą sakant, nepatinkate – pasakyta švelniai.
Iš tikrųjų, kai apie Jus pagalvoju, o tikrai tai
atsitinka tik netikėtai, kai aš vėl nei
iš šio nei iš to pašoku – sapnas per greitai
baigėsi ir burna vis dar džiūsta,
vyzdžiai praryja obuolio baltymą kaip glitimą
ir mintys atleidžia stabdžius tą
akimirką, kai pyktis kilt ima.

Tiesą sakant, patikti ir neprivalote.
Nėra jokių priežasčių jaudintis arba nervintis
dėl to, kad kažkas klysta be galo. Te
tolsta dalykai slopstančio neapibrėžtumo erdvėn, ties
posūkiu pasibaigia ir viskas kaip prieš valandą,
mėnesį. Metus... amžių. Epochų periode.
Prieš išvalant tą
kosmoso gurkšnį, kurį visai paprastai nurijote.

Tiesą sakant, už tai, kad man Jūs
nepatinkate, švelniai tariant, kaltinu
tik silpnumą. Kartais beveik iki manijos.
Teisintis bandau. Tinką baltinu.
Labai džiaugiuos, kad nežinote viso šito.
Gal... jei tik būtume kada nors pasikalbėję!
Deja. Kad taip reikia – niekur nebuvo parašyta.
Dabar štai mudu kaip kaminkrėtys ir skalbėja.

Tiesą sakant – ne vienas tik aš tą
trūkumą, bėdą, nelaimę nemėgti Jūsų
pergyvenu. Tokie dalykai primena naštą,
išaugusią iš nieko. Su prieskoniu nauju. Su
besiriejančiais užslopinimu ir įdirginimu –
kažkokios Išjungtinės Antipatijų Valstijos,
kur nuolat keičiamasi puolimu ir gynimu.
Ne vienas aš. Savęs nemėgstate ir pati Jūs.