Ir atleisk, kad gyvenimą suprantu savaip,
Man ne rožių žiedlapiai ir jų spygliai,
Man tai kelias, takas besidriekiantis antai,
Kur galo jau nebematai.
Žinau tik vieną – kely lydi mane JIS.
Ir tai teikia daug jėgų.
Aš nežinau kur vejo būsiu išblaškyta,
Tačiau tikiu – jis liks su manimi.
Tai kitokia meilė, kitas jausmas,
Tai jutimas jo buvimo,
O tikėjimas į jį,
Traukia lyg stiprybės sūkurin.
Jo teikiama Viltis –
yra šioj žemėj dar tikrumo,
Bei tyrumo, paprastumo.
Ir šios vilties vedina einu
vingiuotu gyvenimo taku.