kaltė

provincijoje, kai rodydavo krepšinį, kitą rytą
vairuodavo mama
ir ji neišvengdavo nė vienos duobės,
apsiblausęs tėtis mirksėdavo akim, na
o aš tylėdavau, kaip tyli
kirtį po kirčio tveriančios negrės, nes mat:
„kito kelio nėra sūnau, nes abu gerai žinom
tu jų užtaisyti negali“
o keisčiausia buvo –
mašinos tratėjimo simfonija
visad buvo vienoda,
tiksliai ir laiku,
kelio tuštumas užpildydavo ratų guma – 
tikiu, jog visa tai, jau slypėjo
visatos sprogimo akimirkoje,
jau galėjai įžvelgti
mano mamos tobulą ritualą
.
o ir šis tekstas, jis irgi iš ten pat
aš jį tik nurašiau nuo
iš atminties krentančių
rudeninių lapų