LAU_RYNTaip taip taip!!! Naujas literatūrinio serialo sezonas – jau jūsų ekranuose!!!
Kebabinėje viena prieš kitą stovėjo dvi merginos – Akvilė, apsirengusi per dideliu Nijolės paltu, slepiančiu automatą, granatas bei kitą amuniciją, ir kebabų pardavėja. Ginklai buvo nukreipti į viena kitos galvas. Kebabų pardavėja ginklą laikė tvirtai ir užtikrintai, tuo tarpu nė karto gyvenime nešaudžiusios Akvilės ranka vos pastebimai virpėjo. Tai pamačiusi, kebabininkė nežymiai šyptelėjo.
– Na, tai jau pasakosi, ko čia atsigrūdai? Iš kur žinai slaptažodį?
– Iš kur reikia, iš ten žinau. Tavo darbas yra paduoti man flešą ir per daug neklausinėti.
– Tikrai? Aš tau mielai jį paduočiau, gerbiamoji. Tik reikalas tas, kad jį iš manęs jau paėmė žmogus, kuriam aš jį turėjau atiduoti. Atvažiavo prieš kelias valandas, pasakė slaptažodį, ir aš atidaviau. O tu kas tokia – čia geras klausimas.
– Aš atvažiavau Jo Malonybės nurodymu. Jis man pasakė kur važiuoti ir ką paimti. Taip kad neieškok sau problemų – atiduok flešą, ir daryk du kebabus su vištiena. Nes kitaip pasigailėsi, – nors Akvilė bandė kalbėti grėsmingai, bet balsas drebėjo, skambėjo neužtikrintai. Šios smulkmenos nepraslydo pro kebabų pardavėjos akis.
Nutaikiusi momentą, kada Akvilės ranka vėl sudrebėjo ir mergina nervingai apsidairė į šonus, kebabininkė staigiu ir netikėtu kojos smūgiu išmušė gloką Akvilei iš rankos. Akvilė visa sudrebėjo ir dar labiau išbalo, pamačiusi kad jos ginklas nuskrido kažkur į kampą. Kebabininkė pradėjo grėsmingai ir pašiepiamai kvatotis:
– Nu viskas jau? Baigei savo pasirodymą? Kitą kartą mažiau drebėk, jeigu jau nori vaidinti krūtą. O dabar pasakok, arba ištaškysiu tavo smegeninę! Kokio bieso čia atsigrūdai? Nu?!!!
Kebabininė grėsmingai artėjo, o ginklą, nutaikytą tiesiai į Akvilės galvą laikė užtikrintai, tarsi geležine ranka. Jaunoji pardavėja pajuto, kad jai vėl eilinį kartą susuko vidurius, ir ji vėl suraukė žiedinį raumenį, kad dar ir nepaleistų trydos šitos agresorės akivaizdoje. „Viskas, galas! Kokia aš vis dėlto durna! Ko aš lindau į visą šitą košę, kai net ginklo laikyti nemoku?“
Staiga nuskambėjo šūvis!
Akvilė pašoko vos ne iki lubų ir akimirką jau pagalvojo, kad čia šovė į ją. Ir labai nustebo pamačiusi, kad kebabininkė rėkdama nesavu balsu griūna ant žemės. Jos ginklas irgi iškrito, o Akvilė, pati nejausdama, vėl paleido trydą tiesiai sau per kojas...
Pro duris įžengė juodaodė Avoro, rankoje laikydama makarovą. Jos veido tamsiai ruda spalva buvo lengvai pablyškusi, akyse atsispindėjo siaubas, ji visa drebėjo. Tačiau susiėmusi, ji pribėgo prie gulinčios kebabininkės, kuriai iš kojos sunkėsi kraujas – Avoro peršovė jai kairę koją. Kebabų pardavėja, inkšdama iš skausmo, jau bandė šliaužti iki ginklo ir vėl jį pastverti, bet Avoro savo koja prispaudė jos galvą prie žemės:
– Nesijudink! Darysi nesąmones – kitas šūvis eis į galvą! Akvile, užrakink duris!
– Vajetau... Ačiū tau labai... Išgelbėjai! – Akvilė pribėgusi prie durų pasuko spynelėje iš vidaus paliktą raktą, po to pribėgo prie kampe gulinčio gloko ir pasiėmė jį. Taip pat pasiėmė ir kebabininkės nukritusį pistoletą.
– Nieko, aš kitaip ir negalėjau elgtis. Savo subine jaučiau, kad kažkas bus ne taip, tai negi sėdėsiu mašinoj? Priėjau iš stebėjau per langą. Kai pamačiau kad tau gali būti šakės, ilgai negalvojau – šoviau.
– Dėkui, labai dėkui, ką daugiau galiu pasakyti...
– Bet pataikiau! Net pati negalvojau, kad pataikysiu, galvojau bent jau nukreipsiu dėmesį. Žinok, pirmą kartą gyvenime šoviau į žmogų. Jausmas nekoks, ypač tokiai moksliukei kaip aš.
– Jo... Tikrai nekoks. Kaip ir man, paprastai pardavėjai...
Avoro tik dabar pajuto elegantišką šūdo dvokutį. Nustebusi pažvelgė į rudą trydos balą ant grindų, po to į Akvilės kojas.
– Oho... O tau, kaip matau, adrenalino išsiskyrė daug, – nusikvatojo afrikietė.
– Nu jo... Aš ir taip visą dieną viduriavau, o dar kai visą vakarą tokios situacijos – tai sprogdina parduotuvę, tai pagrobia, tai prievartauja, tai šaudo...
Kebabų pardavėja irgi nutarė įsiterpti į pokalbį, pagiežingai kvatodama:
– Bet tai kokios jūs apgailėtinos! Sugalvojo snarglės pavaidinti blatnas. Viena apsišiko, apdergtakulnė! Kita kažkokia iš Afrikos neaiški... Ką čia veiki Lietuvoj? Vagi turbūt?
– Aš tave už šitą rasizmą seniau būčiau į teismą padavusi, o dabar tik smegenis ištaškyčiau, bet tu mums dar reikalinga, – tarė Avoro, – Akvile, išjunk šviesą, mes čia matomės iš lauko. Tempiam ją į kokį sandėliuką.
Merginos nutempė sužeistą kebabininkę į sandėlį, kur buvo sukrauti maisto produktai, ir pririšo laidu prie kėdės. Užklijavo burną lipnia juosta. Afrikietė tarė Akvilei:
– Tu gal nueik apsiprausk, o aš čia viską apieškosiu. Garantuotai čia kažkas turėtų būti daugiau.
Akvilė nuėjo į WC ir sušlapinusi popierių, žiaukčiodama pradėjo braukti sau nuo kojų bei užpakalio trydą ir su pasišlykštėjimu mėtyti į šiukšlių dėžę, o Avoro, pasišviesdama žibintuvėliu, pradėjo kraustyti kebabinės stalčius ir spintas.
– Nieko čia nėra, – tarė juodaodė sugrįžusiai Akvilei, – na, matyt reikės bandyti išklausinėti tos žiurkės, kas jinai tokia ir kam atidavė laikmeną. Bet geriau gal būtų ne čia.
– Vežamės ją kur nors?
– Jo, vežam kur nors į mišką, ten kultūringai paklausinėsim. Čia mus gali kas nors užklupti.
Merginos atrišo kebabų pardavėją nuo kėdės, tais pačiais laidais suraišiojo rankas ir kojas, ir nusitempė ją inkščiančią prie mašinos. Atidariusios prabangaus visureigio bagažinę, panos įvertė į jas savo įkaitę ir uždarė tamsoje.
– Viskas, varom? – paklausė Akvilė, sėsdama už vairo.
– Jo, lekiam kur nors į mišką. Palauk, tu gi granatų turi? Davai, susprogdinam šitą knaipę. Maža kas – kamerų įrašai, kraujas, šūdai, kiti įkalčiai... Aš jau požemiuose pas Jo Malonybę supratau, kad geriau yra deginti paskui save tiltus.
– Labai teisingai, – tarė Akvilė, užvesdama automobilį ir pajudėdama iš vietos. Atsidariusi langą, išsitraukė iš po didelio Nijolės palto granatą, dantimis išplėšė žiedelį ir sviedė granatą į kababinės pusę, po to iš karto paspaudė pedalą ir cypiant padangoms išlėkė į gatvę.
Kebabinė sprogo kaip kosmoso supernova, visur išsiskraidė lentos, stogo skardos gabalai ir stiklai. Trenksmas buvo toks, kad pažadino viską rajoną, pradėjo cypti automobilių signalizacijos, keliuose arčiau stovinčiuose namuose išbyrėjo langai. Didžiulis ugnies kamuolys pakilo į nakties dangų. Po to pasigirdo dar keli sprogimai, nes sprogo viduje esantys dujų balionai.
– Blemba, kaip gražu... Žiūrėčiau ir žiūrėčiau, – tarė Akvilė, veidrodėliuose stebėdama tolstančias liepsnas.
– Jo, tikrai labai faina. Iki šiol tik filmuose buvau tokius dalykus mačiusi, – Avoro atsidariusi langą ir iškišusi galvą, žiūrėjo į tolstančią kebabinę.
– Ė ė ėėėėė!!! Tu gal į kelią labiau žiūrėk! – išsigandusi pašoko afrikietė, kai Akvilė, užsižiūrėjusi į liepsnas veidrodėliuose, vos neįvažiavo į bordiūrą. Spėjo pasukti vairą paskutinę sekundę.
– Sorry... Užsižiūrėjau. Tai kur varom?
– Tai kur nors davai už Vilniaus. Reikės ištardyti šitą žiurkę. Mokėsi parodyti pakankamai agresijos?
– Manau kad mokėsiu. Per šį vakarą jau pakankamai išmokau... O tu?
– Aš? Oi, Akvile! Beveik metus prabuvau tuose požemiuose pas Jo Malonybę. Tu ten gal tik valandą pabuvai, ir tai jau užteko, o aš? Prievartavimai, patyčios, kankinimai, priverstinis vergavimas ir visa kita. Sudraskyčiau į gabalus bet ką, kas dirba tam pragaro pasiuntiniui žemėje, o šitą kebabų fėją irgi!!!
Akvilė akies kraštu pažvelgė į širdį, išpjaustytą ant Avoro pilvo. Širdis, tiksliau pilvas, buvo įdomiai suapvalėjęs. Akvilė jau norėjo kai ko klausti, bet nutarė kol kas nutylėti.
Merginos važiavo Geležiaku – lėkė į šiaurinę miesto dalį, kur norėjo sustoti kokioje nors atokesnėje vietoje. Prieš neriant į tunelį po Seimo pastatu, panelės vėl netikėtai išgirdo šūvius.
– Na čia dabar kas vėl? – visa net nutirpusi iš baimės paklausė Akvilė ir pažvelgė į veidrodėlį. Juos vijosi didelis juodas automobilis be šviesų.
– Policija gal? Kažkas turbūt pamatė mus kebabinėj?
– Nemanau. Juoda mašina.
Avoro atsidariusi langą pažvelgė atgal, bet, kai kulka pralėkė prieš pat nosį ir, rikošetavusi į asfaltą, įsmigo į visureigio sparną, atšoko ir pradėjo rėkti:
– Spausk greičiau!!! Čia rimčiau nei policija! Jie mus surado! Blemba, dabar tai mums galas... Varyk, nestabdyk!!! Iki dugno!
– Čia maloningojo pono chebra? – paklausė Akvilė, spausdama greičio pedalą iki pat dugno.
– Taip, čia jie. Arba pabėgsim, arba mums galas! Tu vairuok, o aš atsišaudysiu. Gal vėl pataikysiu, kaip kebabinėj?
Akvilė lėkė pasiutusiu greičiu pro Seimo tunelį, o Avoro į vieną ranką pasiėmė makarovą, į kitą – Akvilės duotą gloką ir atsidarė langą, pasiruošusi mirtinai kovai...
