Senam kaip pats pasaulis kaime gyveno ir dirbo vyriškis vardu Johanas. Dirbo dantų gydytoju. Dirbo ilgai, kiek pats save įstengė prisiminti. Senasis odontologas kaime buvo giriamas ir gerbiamas. Žmonės kalbėjo, sakė puikus vyras Johanas, geras specialistas.
Viskas būtų buvę gerai, bet to kaimo žmonių kalba kažkuo buvo ypatinga, ne tokia kaip kitų kaimų žmonių kalba. Tai buvo aiškiai pastebima, bet niekas tuo nesidomėjo, tiesiog patraukdavo pečiais. Ši mįslė būtų taip ir pasilikusi mįsle, jei ne vienas pacientas, netikėtai užklydęs į kaimą. Žmogui prisireikė dantį pagydyti, tad kaimo gyventojai parekomendavo savo kaimo odontologą. Bet kaimiečiams teko gerokai nustebti, kai naujasis pacientas su trenksmu išėjo iš odontologo kabineto neprabuvęs ten nė dviejų minučių. Laukiantieji savo eilės pas gydytoją pamiršo savo skaudančius dantis ir prilipo prie lango; naujasis pacientas matomai ir pats pamiršęs savąjį greitai nuliuoksėjo nelygiu tratuaru ir dingo iš akių.
– Kitas! – prašvokštė Johanas, skudurine nosine šluostydamasis plikę. Gydytojo veidas buvo išmuštas raudonomis dėmėmis o ant nosies galiuko kabėjo lašas.
– Suskis, prakeiktas suskis! Palauk, aš suskaičiuosiu dar tavo dantis, pamatysi!
– A aa ar mano?
– Sėskit į kėdę. Ne ne jūsų, to suskio.
– A aa.
– Taaaip. Vienas, du, trys, keturi.