Dūžtantis gyvenimas

Dūžtantis gyvenimas
Kaip gera būti su tavimi... ir matyti žavingą šypseną. Gali nepasakoti, kaip sekėsi. Tai aš matau iš tavo akių. Šypsnys ir malonus akių žvilgesys išduoda tavo džiaugsmą ir laimę... taip pat pastebiu ir nerimą. O tavo rankos. Nieko nėra maloniau už šiltą apkabinimą, kai švelniai priglaudžiu veidą prie tavo peties... ir sušnabždu kai ką šmaikštaus tau į ausytę. Patinka stebėti tave. Tiesiog žiūrėti iš toli, kaip pakrantės smėlyje rašai mano vardą, kai vėjas kedena tavo plaukus, kai ryte išvystu tave su puodeliu kavos, kai krentant pirmajam sniegui išdykusi snaigė leidžiasi tau ant nosiuko. O kaip smagu dūkti su tavimi žiemos pūgoje, kaip gera įgriūti į pusnį ir justi traukiančią šiltą tavo ranką. Gera būti arti arti... ir jausti kaip tyliai plaka tavo širdukas.
Taip, tai tiesa. Aš jį myliu. Ir šis jausmas yra nepaprastas. Noriu nuolat su juo būti ir nuolat mąstyti apie jį. Tai mano gyvenimo kristaliukas, suteikiantis jam prasmę. Yra žmonių, kurie netiki meile... jiems ji neegzistuoja. Negi jų širdys šaltos kaip ledas ir nėra nei lašelio šiltų jausmų. Vis dėlto, kokia aš laiminga mylėdama. Galiu rūpintis juo, stebinti mažomis staigmenėlėmis, džiuginti ir paguosti. Be to, mylėdama visai nesijaučiu vieniša. Kad ir kas man bebūtų, jis visada padės.
Guliu lovoje apsikabinusi pūkuotą pliušinį meškiuką, o kitoje rankoje laikau grandinėlės pakabuką. Tai mažytės širdutės puselė. Gavau dovanų per pirmąją valentino dieną praleistą kartu. Kita širdutės pusė pas jį. Toks mažas niekutis, bet koks jis man reikšmingas. Negaliu užmigti nesugniaužusi jo rankoje. Vis dėlto šiąnakt užmiegu labai sunkiai. Vartausi. Užsidegu šviesą, pažvelgiu į laikrodį ir vėl bandau užmigti. Pagaliau užmiegu...
... Vis dėlto atsikėlusi gaunu barti nuo mamos, nes naktį miegodama kelis kartus garsiai sušukau: „Deividai grįžk!“ Savo šūksniais pažadinau šeimą ir verčiau maniškius nerimauti. Tikriausiai paprasčiausiai prisisapnavo.
Kai visa susivėlusi nuslinkau į vonią, pasigirdo aštrus telefono skambutis. Mama atsiliepė. Išlindusi iš vonios pamačiau ją verkiančią. Ji minutėlę pastovėjo apstulbusi ir nieko nesakė. Tas nekantrumas ir nelaimės nuojauta žudė mane. Maldavau, kad pasakytų... pradėjau rėkti, šaukti ant jos.
Tyliai ištarė:
- Jis vakar naktį su draugu išvažiavo pasivažinėti automobiliu... šalta... slidu... nesuvaldė automobilio...
Aš nieko nesakiau. Aštrus skausmas pervėrė man krūtinę, užsirakinau savo kambaryje. Skaudu, „begaliniškai“ negera... man  reikia jo. Bandau save apgaudinėti. Nea... tikriausiai klaida. Ir vėl ašaros... nebekontroliuoju savęs. Parklumpu ant žemės ir verkiu... tarsi kūkčiojantis mažas vaikutis... nea, tai baisiau. Per pastarasias penkias minutes praradau viską... neliko gyvenime nei lašo džiaugsmo, vilties, tikėjimo, meilės. Dieve, kodėl gyvenimas toks negailestingas. Kodėl turėdama širdį, negaliu mylėti, kodėl atimi būtent tai, kas man brangiausia pasaulyje. Apsvaigsta galva, nieko nebesuvokiu. Tik begalinis skausmas veria man širdį... negailestinga, žiauru... Nekenčiu gyvenimo, jausmų... nesuprantu jo esmės. Šį kartą man gyvenimas parodė savo nagus. Vis dėlto jie aštrūs... pernelyg aštrūs... neįmanoma jiems priešintis... kodėl.. už ką.
Būtent šiandien vasario-14, ypatingą dieną draugų tarpe. Jau dabar žvelgdama pro langą, matau besišypsančias poreles, apsikabinusius įsimylėjelius. Aš viena savo kambaryje. Apsidairau. Ant stalo butelis šampano ir raudona rožė, turėjusi būti dovana Valentino dienos proga. Dovana jam, kurio jau nebėra. Kurio niekada nebematysiu prieš savo akis, kurio negalėsiu apsikabinti, priglusti ir pasakyti kaip karštai myliu... Man reikia jo šypsenos, reikia rankų šilumos, jo supratimo! Dieve, įvykdyk stebuklą... man daugiau nieko nereiks iš tavęs... nieko daugiau niekada neprašysiu. Nea... nebetveriu savo kailyje. Išsikviečiu taksi. Pasiimu butelį šampano, griebiu rožę ir bėgu į kiemą. Ten sėdu į taksi ir liepiu vežti į tą lemtingą vietą. Sėdėdama ant užpakalinės sėdynės, atsidarau butelį... užsiverčiu šampaną... dabar jau ašras ir šampano lašus jaučiu ant savo lūpų. Mašina sustoja ir nuvažiuoja. Autostradoje lieku aš, šampano butelis ir rožė... Štai būtent šioje vietoje, Deividas buvo paskutinį kartą... iki čia jis dar kvėpavo, šypsojosi, mylėjo... parklumpu ant sniego, priglaudžiu veidą prie apledėjusio sniego. Nejaučiu šalčio, noriu čia būti... Pamėlusios rankos ir sniego raižomas veidas... kiek toliau pamatau mažą sidabru spindintį daikčiuką. Taip, tai jo pakabukas... kita širdelės pusė. Ji priklauso JAM. Tą širdutės puselę prigludžiu paskutinį kart prie širdies, pabučiuoju ir užkasu ten, kur ir radau. Į sniegą įsmeigiu rožę: tai mano paskutinė dovana jam. Ir į tą vietą trenkiu šampano butelį. Dūžta... pabyra šukės. Taip sudužo ir mano gyvenimas. Žiūrėdama į krentančias šukes, aš bandau atsisveikinti su Juo...
Deja... ir dabar dažnai naktimis išvystu nepakartojamą jo šypseną... žiūrėdama į pakrantę visada matau jį rašantį mano vardą ... Kai savo vaizduotėje jį išvystu, taip trokštu čiupti jį už rankos ir garsiai sušukti, kaip stipriai jį myliu. Vis dėlto gyvenimas turi aštrius nagus. O kodėl? Šito aš dar nesupratau.