pilka miniatiūra, su pretenzija į parodiją

skiriama, Sapfo "nutilusiam norui"
bandyta mėgdžioti Haldir
įkvėpta vaikystės skaitinių


Baro prieblandoje sėdėjo trise: Romulas, Remas ir Raudonkepuraite. Lošė kortom. Raudonkepuraitė sukčiavo, ir anų dviejų dėmesio nukreipimui įkyriai siūlydavo užkąsti pyragėlių su močiutės faršu.
Barmenas Whitefangas, uoliai plakė pieno kokteilius "Kapitolijus", tuo pačiu nenustodamas plepėti su lūkuriuojančiu padavėju Lobu. Pastarasis, klausėsi smailias ausis ištempęs, kartas nuo karto, nė į tvorą, nė mietą įterpdamas "kibkit žuvelės didelės ir mažos", matyt, taip reikšdamas savo pritarimą arba nepritarimą.
Prie gretimo stalelio sėdėjo ponas Larsenas su kažkokiu pažįstamu iš stepių. Plepėjo apie stepių fauną ir florą, nors daugiau apie fauną, ir vis kokiu tai kulinariniu aspektu. Sėdėjo pasistatę trilitrį mašininės alyvos. Sakėsi alyvą atvilkę, savo geram bičiuliui, kaip supratau vardu "geležinis nuo Vilniaus".
Atsivėrė durys ir trejetas šaunuolių sugužėjo į vidų, akivaizdžiai nusiteikę gerai praleisti laiką. Pakibo negera tyla.
"Kas tokie? " -  paklausė barmenas.
Trijulė, kiek nustebo, tačiau nenustodami žaviai šypsotis prisistatė: mes populiarūs vaikinai: Tomas, Džeris ir Bembis. Kabanti tyla dar labiau pagedo.
"Nuzajacpagody, Gvinbleidas ir vargaiišhobito" - sodriai nusikeikė Raudonkepuraitė, - "pasiklydot? eikit kol sveiki".
Bet geranoriškas trio neskubėjo šalintis, maloniai tiesdami letenas pasveikinimui. Antrą kartą niekas nekartojo, gausiai duodant į kuprą ir paspiriant kojomis naujokus išgrūdo lauk.
Po to visi draugiškai išsirikiavo prie baro pasiimti eilinio "Kapitolijaus", tuo pasinaudojusi Raudonkepuraitė pažiūrėjo Romulo kortas.