***

Netylantys balsai gludina 

Aplink apspitusiu gyvenimo juoku

It bitės gelia laikrodžio rodylėmis

Ir tiksi taip lyg paskutinį kartą palengvėjimas

Otodūsiu sunkiu užspausdamas praeinanačius pro šalį

Neleidžiant jiems aplenkti laiko

Arba atgal pažvelti į save

Trupantys delnai dar glosto patalą raukšlėtą

Mėnulio antspaudas ant žemės užbarstytas

Dar vis matau jį judantį iš lėto

Kaip į mane neperašytas rytas