Visatos poezija

žmonės žiūri į scenas, ekranus
ir mato ten kitus žmones
žmonių daiktus, įrankius, žaislus
jie ten žiūri pro visų pasaulio žmonių akis
pro nematomas, tavo ir mano akis

viskas, net ir gyvūnai
žmogaus nepaliesti kraštovaizdžiai
viskas pro tas mūsų ir jūsų akis

lyg ne mes visų pirma būtume Visatoje
o ji mūmyse. bet ar kas nors mums priklauso?
eilėraščiai, net ir niekam dar neišsakyta
ką tik kilusi mintis, juk ji visų pirma yra Joje
ir tik po to mumyse

leonardo da vinči, tas genijų genijus
tas sublimuotojų sublimuotojas
su savo ir visų – motina, žmona, seserimi, drauge bei
tobula kekše – ir todėl nesavo ir niekieno iš tikrųjų
nes ją nupiešė, žvelgdamas pro tas pačias
vieno ir vienintelio dievo akis

žiūrėjau į pilką lietų
pro buto, kurį nuomojamės, didžiausią langą
ir dėl savo moters kaltės
negalėjau nematyt spektaklio
apie lietuvėlę
kaip ir pas visus raudoną, geltoną bei žalią
(iš tiesų visos vėliavos yra būtent tokių spalvų)
betoninių vėjų draskomą
ir paukštį-maironį, kažin ko nuo bandos atsiskyrusį
skrendantį iš savo lietuviško buto
į niekieno neužkariautą, bevardę audrą

„mano moteris“ paklausė:
„tavo jūros yra kvailos
o dangaus skliautai abejingi?“
– „taip, ir žėmė abejinga kvailė“

o „mes“, tai tik perteklinė perkeltinė prasmė
nėra meilės, manęs nėra, nes
tebūnie kūnų deformacijos
išsitaškiusios smegenys, išsidrąskę viduriai
tebūnie sprogimai, griūnantys pastatai
žemės planetos išsisprogdinimas
ir tebūnie aš viską stebintis, neveikiamas gravitacijos
paskutinis žmogus tvyrantis kosmose
be jokio jausmo, jokios savigailos, empatijos ar baimės
tebūnie vien tik šalta, neverbalinė Visatos poezija
arba vien tik Jos ir mano, tiesiog žiūrėjimas pro langą