Meilė iš trečio aukšto

Aš Ją išvydau netoli šiukšlių konteinerio.

Aukštakulniais žingsniais ir žavingai atkištu užpakaliuku Ji išdidžiai spyruokliuodama plaukė konteinerių link.
Dievaži, - aš Ją išvydau tokiu rakursu, kada ryškiausiai suspindėjo Jos krūtinės - liemens - užpakalio linija.

Ištiestoje rankoje, gracingai dviem pirštukais suėmusi, Ji nešė nedidelį maišelį ir labai stengėsi kuo toliau nuo jo nusukti nosį.

Pamenu, tą akimirką dar pagalvojau, kad tikriausiai Ji neša mylimo šunelio ekskrementus, kurių nenorėjo palikti šiukšlių kibire dėl smarvės.

O jeigu jau tokia Moteris neša šuns ekskrementus, tai vadinasi, Ji neturi vyro, kuris galėtų Ją išvaduoti nuo nemalonumų!

Aš tai Ją tikrai atpalaiduočiau nuo šito. Ojėzau, ojėzau kaip atpalaiduočiau!..

Ji priėjo prie šiukšlių konteinerio ir vėl be galo gracingai dviem pirščiukais, tik jau kitos rankos, atidarė dangtį ir įmetė maišelį. Po to elegantiškai nusimovė vienkartines pirštinaites ir numetė jas įkandin. Apsisuko ir dainuojančiais klubais nuvingiavo laiptinės durų link.

Jo... iš nugaros Ji atrodė dar įspūdingiau!.. Kur jau ten!.. Tokia, turbūt, nei sysiu, nei kaku nedaro... Tik Jos šuniukas daro.

Aš sekiau Ją akimis ir nevalingai čepsėjau lūpomis. Nors atrodžiau kaip paskutinis idiotas, bet niekaip negalėjau nustoti čepsėti - žinojau, kad niekas manęs nemato, tai čepsėjau vis garsiau ir garsiau ir burnoje ėmė rinktis seilės.

Aš karštligiškai laukiau Jos judėjimo laiptinėje ženklų... ilgokai švietė pirmojo aukšto langas... tikriausiai laukia lifto... langas užgeso... po kažkiek laiko sušvito trečias laiptinės aukštas... aš nurijau seiles... Bingo!
Trečias aukštas po kaire!

Dabar apie Ją žinojau viską: kas Ji, kaip Ji, kur Ji, su kuo Ji ir kodėl Ji.

Vakare, prieš užmigdamas ėmiau kurti Jos užkariavimo vaizdinius.

Aš pamatau Ją prekybos centre ir paslapčiomis imu stebėti bei sekioti Jai iš paskos. Eilėje prie kasos atsistoju Jai už nugaros ir giliai kvėpuodamas traukiu Jos aromatą. Kai ateina Jos eilė atsiskaityti už pirkinius, netikėtai paaiškėja, kad Ji namuose paliko piniginę. Aš čia pat džentelmeniškai išsprendžiu problemą, patikindamas kasininkę, kad Jos sumą priskaičiuotų prie mano pirkinių: mes, atseit, dviese. Susižavėjusi mano kilnumu, Ji dėkoja ir kviečia į svečius puodeliui kavos, o tuo pačiu atiduosianti skolą.

Ne. Banalu.

Tada veiksmą nukeliu į parką.
Ji vedžioja savo šuniuką. Aš sėdžiu ant suoliuko ir, atseit, skaitau knygą, o iš tikrųjų tai stebiu Ją. Aplink sukinėjasi riedutininkas.
Staiga jis padidina greitį ir pasuka link Jos. Prisigretinęs čiumpa rankinę ir pasileidžia dar didesniu greičiu. Riedutininkui priartėjus prie mano suoliuko, aš liūto šuoliu parbloškiu jį ant žemės, atimu Jos rankinę, tėviškai įspiriu riedutininkui į šikną ir sakau, kad riedėtų pamokų ruošti.

Ne. Dar banaliau.

Tada šitaip: Ji - Dama su šuniuku, nuobodžiai leidžianti laiką kurorte, o aš - Jos Dmitrijus (tik ji dar to nežino), dar nuobodžiau poilsiaujantis reabilitacinėje priklausomybių sanatorijoje.

Jauki kavinukė kurortiniame pajūrio miestelyje. Vakarėja. Ji sėdi šiek tiek išrietusi nugarą ir alkūnėmis atsirėmusi į stalelį ir taip dar labiau išryškėja Jos krūtinės - liemens - užpakalio linija.
Vienoje rankoje gracingai dviem pirščiukais laiko kavos puodelį, o kita ranka meiliai maitina savo pudelį.

Aš įeinu ir sustingstu.
Ne.
Geriau - suakmenėju.
Mano akys prisvyla prie Jos vaizdo ir aš jau nieko nebegaliu padaryti.

Ji, pakerėta mano hipnožvilgnio, atsistoja, lėtai siūbuodama priplaukia prie manęs ir prilimpa.
Ir padeda galvą man ant peties.
Aš padedu galvą Jai ant peties.
Mes stovime sulipę kavinukės vidury ir lėtai siūbuojame lyg nerangus dvinugaris gyvūnas.

Mažutė jauki kavinės erdvė ima plėstis, o mes pradedame suktis valso ritmu.

Mes sukamės vis plačiau ir plačiau... mes sukamės vis greičiau ir greičiau... vis greičiau ir greičiau... vis plačiau ir plačiau... ir imame kilti į viršų... o nusileidžiame nuogi ir susipynę.

Pabudau tarsi naujai gimęs.

Darbe sukausi taip plačiai ir taip greitai, kad net viršininkas vakare oficialiai paskelbė apie naują pamainos rekordą.
Bet man tai buvo nė motais. Aš laukiau tos akimirkos, kada galėsiu privažiuoti prie vakarykščio daugiabučio ir pamatyti Jos švytinčius langus.

O išvydau tik tamsias kiaurymes.
Nieko tokio...
Aš galiu palaukti...
Turiu daug laiko, o Ji gal būt turi kokių nors neatidėliotinų reikalų?

Patogiai atsilošęs sėdynę, įsitaisiau netoli tų pačių šiukšlių konteinerių, truputį atokiau nuo jos namo, bet taip, kad puikiai matytųsi visos laiptinės prieigos ir, žinoma, Jos langai.
Praėjo valanda.
Tie patys nykūs praeiviai ir tos pačios tamsios kapo duobės trečiajame aukšte po kaire.

Man pasidarė liūdna.
Dieve mano, kur gi Ji? Kur Tokia Moteris gali būti aštuntą valandą vakaro? Kodėl Ji ne namie?
O aš kvailys tikėjausi, kad po vakarykštės nakties Ji lauks manęs persisvėrusi pro langą...
Dievaži, man, kaip tam Žuveliui, darėsi vis liūdniau ir liūdniau.

„Ir bus tik liūdniau ir liūdniau... ir bus tik liūdniau... „

Gal paskambinti Čechovui? Gal jis ką nors žino? Bet vargu... Praėjo tiek metų...

„Ir bus tik liūdniau ir liūdniau... ir bus tik liūdniau ir liūdniau... bus tik liūdniau... bus tik liūdniau... tik liūdniau... „

Užmigau.

Pabudau šaltoje mašinoje ir visiškai sustiręs.
Po velnių, - ką aš čia veikiu? Kaip mažas vaikas įsisvajojau ir spoksau į gelžbetoninį daugiabutį tamsiom akiduobėm trečiame aukšte po kaire, o man dar į parduotuvę reikia suspėti, nes baigėsi katino kraikas.

Nuvažiavau į artimiausią prekybos centrą. Apatinėje lentynoje gulėjo paskutinis silikoninio kraiko pokas, nes į kitokį mano katinas kategoriškai atsisako myžti. Pasilenkiau ir ištiesiau ranką paimti kraiką. Staiga išvydau Kitą ranką. Gležni, išpuoselėti moteriški pirštai it stygos stiebėsi to paties poko. Mūsų rankos vienu metu paėmė kraiką, o kūnai - atsitiesė.

Stovėjome priešais per dvi ištiestas rankas, laikančias tą patį kraiką ir sumišę žiūrėjome vienas į kitą. Jos akys šypsojosi.

Oi, atleiskit... ne, tai jūs atleiskit... ne, ką jūs... jums labiau reikia... oi, ką jūs! aš kitur nusipirksiu... jau nespėsit... spėsiu, spėsiu - aš greitas....

Paleidau kraiką, bet mes dar dvi akimirkas stovėjome vienas į kitą ištiesę rankas. Ji pasakė, kad aš labai malonus, šyptelėjo dar kartą akimis ir nuėjo kasos link.
Pasiėmiau kitokį kraiką ir, tarsi kažko ieškodamas vitrinose, nusekiau paskui ją. Pakeliui prikabinau vieną skardinę alaus.

Eilėje prie kasos atsistojau Jai už nugaros ir giliai kvėpuodamas traukiau jos aromatą. Staiga paaiškėjo, kad ji namuose netyčia paliko piniginę ir aš akimirksniu patikinau kasininkę, kad jos kraiką priskaičiuotų prie mano alaus, nes mes dviese.

Jos akys sušvito.
Plačiai nusišypsojusi pasakė, kad aš, tikriausiai, esu jos angelas. Tada man tikrai prasikalė sparnai ir aš išdrįsau paklausti, ar angelas negalėtų sužinoti jos telefono numerio? Gal ir galėtų, svarstė ji balsu, bet pradžioje užteks draugiško bučinio ir truputį pasistiebusi pakštelėjo lūpytėmis į mano apžėlusį skruostą.

Ir ištirpo tamsoje.

Aš atsisėdau į savo seną mersedesą, plačiai atsivėriau langą ir užsirūkiau.
Ir atsigėriau alaus.
Ir man apsisuko galva.
„Ir dievas atėjo per mėlynus griežčių laukus. Tyliai priėjo ir garsiai sušuko: „

Ojėėėzau! O kaip gi Ji?!

Mane staiga užgulė sunkus kaltės jausmas. Aš Ją išdaviau su Kita!
TĄ, su kurią praleidau pačią gražiausią savo gyvenimo naktį, paėmiau ir išdaviau su pirma pasitaikiusią kraiko pirkėja!?
Ką dabar aš JAI pasakysiu?
O, palauk, kuo Ji vardu?
Ką!?
Aš net nepaklausiau jos vardo?
Per visą naktį?..

Mane ištiko krizė.
Nepaklausiau vardo.
Išdaviau Ją su Kita.
Nenupirkau kraiko.
Kur myš mano katinas?
Ką aš jam pasakysiu?
Ir ką aš pasakysiu Jai?

Kaip gelžbetoninis daugiaaukštis užgriuvo mane šitie klausimai ir aš nusinešiau juos į lovą.

Ir užmigau.

Pabudau baldakime dieviškai kvepiančio sodo viduryje. Po sodą lėtai pleveno dvi ãngelės: Ji ir Kita.

Jos dėvėjo tik lengvučius beveik permatomus peniuarus ir sparnus. Aš gulėjau visiškai nuogas. Pamačiusios, kad nubudau, Ãngelės ėmė niūniuoti kažkokį mielą it bliuzas atpažįstamą motyvą.

Ji staiga pakilo virš medžių ir ėmė lėtai leistis. Peniuaras išsiskleidė lyg skėtis ir atidengė Jos dieviškas formas. Ji nusileido į medžio viršūnę, peniuaras susiskleidė ir aplink Ją lyg grybai išdygo pilnas koncertinių būgnų komplektas.

Tuo tarpu Kita išsitraukė vieną plunksną iš savo sparno, papūtė - ir plunksna virto gitara, o Ãngelių niūniuotas motyvas - miela it bliuzas atpažįstama melodija.

O tada suskambo arkliškas mano telefono juokas. Skambino viršininkas. Atmečiau, nes šiandien man išeiginė.

Vėl grįžau į rojų. Įsiklausiau į muzikos skambesį ir jau ant liežuvio galo kabojo Ãngelių melodijos pavadinimas ir vėl: Y-HA-HA!

Ir vėl atmečiau, ir vėl grįžau į rojų, ir vėl įsiklausiau į melodiją, ir vėl tarsi prisiminiau pavadinimą... o tada:

- Tomai!

Koks „Tomai“? Aš - Dmitrijus!

- Tomai, kelkis!
- Kas čia?
- Ugnė!
- Kokia Ugnė?
- Tavo žmona, Tomai! Viršininkas tau negali prisiskambinti, sakė, kad atmetinėji!
- Man išeiginė.
- Aš irgi jam taip sakiau, o jisai, šikynė, sako, o ne išeiginė - rytoj tau išeiginė, sako.

Rytoj? O šūdas!..
Atsisėdau lovoje, užsidengiau ausis ir užsimerkiau. Mėginau prisiminti melodiją, bet ji nutilo.

Ot, neleidžia žmogui nė minutės ilgiau atsipalaiduoti... su savo tais šiukšlių konteineriais... ne mažiau 118 per pamainą...
O aš vakar 200 išvežiau!

- Sakė, vakar įmonės pamainos rekordą sumušei?
- Aha.
- Sakė, premiją išrašys...
- Aha.
- Nepamiršk, kad vaikams žadėjai per Kalėdas išmaniuosius laikrodžius...
- Žinoma.
- Ir vakar nupirkai visai nesilikoninį kraiką. Juk žinai, kad mūsų katinas kategoriškai atsisako į kitokį myžti?
- Žinau.
- Nepamiršk šiandien!
- Būtinai!

Ave Vita!