Beveik nugalėjau (mūšio paraštėse)

Prieš akis švysteli dangaus platybė
Akimirksniu padalinta.
Vėjo gūsis braunasi pro ausis.
Už horizonto pastogė.
Iki jos visa amžinybė kelio.
Šlapdriba plauna veidą,
Lašai skverbiasi už kaklo.
O tu eini artin pastogės,
Galynėjiesi su gamtos išdaigom.
Vis švysteli ir švysteli
Vos ne į tavę žaibo liežuviai.
Norėtum slėptis,
Bet viskas toli, už horizonto.
Kojos pradeda slysti,
Klimpti į jau pažliugusią žemę.
O tu eini, eini, varvančiais,
Permirkusiais skvernais mosuodama.
Tu negali sustot...