Deva Victrix (tokios nėra) Katedra

Savitarna
Malda
Akys
Sarkofagas
Muzika
Šachmatai
Rėdos ratas
Gyvastis
Rugiagėlė
Vilnyti


Vieną, gražų sekmadienio rytą, o tokių Jungtinėje Karalystėje pasitaiko nedaug... greičiausiai iš neturėjimo ką veikti nusprendžiau lyg upė Dee ties Česterio miestu – nuvilnyti per jį ir pasidomėti, ką slepia jo būtovės slėpiniai.
Lyg muzika mano ausis pasiekė ir pakerėjo žinia, jog kadaise čia būta karingų, bei gi darbščiųjų romėnų, kurie čia pat raitojos rankoves ir ėmė žymėti savo teritoriją. Kitaip tariant - statyti sieną. Istorija gali tik spėlioti  nuo ko jie norėjo apsisaugoti, o aš tai jau tikrai žinau – greičiausiai nuo airių ateityje;)
Joks gidas manęs nepasitiko besiropščiant ant šio didingo istorinio paminklo, tad teko pasitelkti savitarną. Plačiai užmerkiau akisss… ir įsivaizdavau, kad čia pat žengsiu šia siena it Kinijos, kaip vienu iš pasaulio stebuklų,  kurio greičiausiai niekada nepamatysiu …
Kokį pusvalandį pasistumdžius su vietiniais ir atvykėliais iš kitų miestų – suvokiau, kad ta siena ne tokia didi kaip Kinijos ir kad tarp tų plytų nerasiu jokios rugiagėlės, anei jokio botanikos sodo. Tad gėdingai nusileidau nuo romėniskos sienos į miestą, tarp parduotuvių  NEXT ir H&M.
Be jokių dvejonių ir abejonių išdidžiai jas apėjau ir nukulniavau maldos namų link. Česterio Katedra buvo mano sekantis taikinys.
Vietiniai su pasididžiavimu man linksniavo jos grožį ir didybę. Nesu architektė – katedra kaip katedra, labiau muziejus pasirodė, kas atitiko mano tos dienos nuotaiką.
Įeinu... o ten, po stiklu, kažkieno neumų originalas!!! Tikiuosi Hendelio, o gal Haidno, o gal Hindemito: D nepamenu tikrai, bet ne Hindemito. Neumos atrodė kaip šachmatų lenta... kvadračiukai, kvadračiukai...
Ilgai stovėjau ir svarsčiau: ne gi muzikos raštas tik tiek patobulėjo, kad pakeitė natas iš kvadratinių į apvalias?
Tokią išvadą priėjus nusprendžiau neapsistoti ties šiuo savaime suprantamu, nepatobulėjusiu  reikalu, nusprendžiau judėti tolyn ir kapstytis gilyn.
Man pavyko.
Suradau sarkofagą.  Akmeninę, žmogaus dydžio dėžutę su skylute per vidurį.
Sustojau.  Pradėjau krapštyti galvą... o kodel skylutė??? Man nedavė ramybės ta mintis.
Kažkas manyje pradėjo krizenti, nes tas, kas krizeno nusprendė, jog tai yra vyriškas sarkofagas ir tuos numirusius nelaimėlius guldydavo veidu žemyn 
Patenkinta savo išvadomis didžiai žingsniavau per romėnų Deva Victrix  namo, galvodama: ach! kokia aš išmanėlė!
Nemažai metų nuvilnijo, kai vėl prisiminiau šį savo atradimą tik kitaip. Ta skylutė sarkofage skirta žmogaus paskutinei gyvasčiai ištekėti. Kaip sako – iš dulkės atsiradęs – į dulkę ir pavirsi. Toks rėdos ratas.