Geliantis šaltis. Slidus šaligatvis. Nejudrūs, sugrubę rankų pirštai. Užtirpę pirštų galai. Jausmas panašus į tą, kurį jausdavau vos pradėjusi mokytis skambinti gitara. Pamenu kietas nuospaudas. Mokytojo žodžius lyg padrąsinimą apie tai, kad, o (!), va, jo pirštų galų oda tokia kieta, jog jis paprastai gali laikyti jais karštą puodelį arbatos visai ne už ąselės... Tie žodžiai turėjo kažkokio savito žavesio ir nebylios pagarbos užuominų. Menu įsiręžusias į minkštą odą gitaros stygas. Pakankamai skausmingi tie šilti prisiminimai. Bet... Pamažu oda tapo kietesnė. Ne tokia jautri. Ne tokia švelni. Atsparesnė.
Dabar gitara guli nugrūsta į kampą už pianino. Cha, pianinas irgi stovi kampe. O kuris iš mūsų nėra stovėjęs kampe? Sakyčiau, tai laikina. Gyvenime pastovių dalykų pastebiu ne tiek ir daug. Tiksliau, bandau sugalvoti bent vieną, bet mintys netopteli. Toli gražu.
Visa, kas mus nuolat supa, nuolat keičiasi. Žmonės – taip pat. Žinoma, vyrai nesikeičia į gerąją pusę tuomet, kai tik to užsinori jų moterys... Bet iš esmės – taip, žmonės tikrai keičiasi. Vaikystės draugai ne visuomet tokie ir lieka. Pastatytos smėlio pilys be pamatų anksčiau ar vėliau sugriūna. Meilė... trunka trejus metus? Gyvenime nėra nieko stabilaus ir nekintamo, ir tai visiškai natūralu. Nes tik kisdamas gali judėti. Į priekį, atgal. Tai jau nebe taip svarbu. Tik kitimas, virsmas leidžia tobulėti. Ar tai turi pakankamai prasmės man? O Tau?
Kadaise kitau ir aš ir tai mane baisiai baugino. Bandžiau surinkti save po kruopelę. Bandžiau sugrąžinti tai, kas atrodė svarbu. Tačiau tai tas pats, kas bandyti sugauti vėjo pustomas smiltis – gali tiesti delnus prieš vėją, tačiau jie niekada netaps pilnomis saujomis. Arba... dainuoti jūros bangoms visa gerkle, kai audringas ošimas nusineša tolyn žodžius, jų neįsiminęs nė akimirkai.
Skubu pas Tave. Tu, kaip ir aš, daugybę kartų žengei kelis žingsnius į priekį, pora atgal, vėlgi kelis į priekį. Tik Tu supranti, apie ką kalba tyla. Ką byloja aštrūs it peiliai žodžiai. Karštos ašaros, riedančios skruostais. Tavyje telpa mano skausmas. Norai. Viltys ir neišsipildžiusios svajonės. Ir kur kas daugiau, kur kas labiau, smarkiau, aštriau, karščiau, SKAMBIAU ir skaudžiau nei kada nors anksčiau.
Kartais atrodo, kad mes kaip amžinai susieti sielos dvynukai... Du kūnai, dvi sielos, tampantys viena visuma, tiršta, lipnia, tolygia visuma, kurioje galime pasijusti pakankamai saugūs, pakankamai išgirsti, pakankamai suprantami. Pakankamai tokie, kokiais svajojome būti žiūrėdami vienas į kitą, kaip į veidrodį. Kaip į paskatinimą išsakyti tai, kas svarbu ir brangu, išsakyti, išgirsti, pajusti ir galiausiai tvirtai apkabinti.
Šąlantys pirštai dilgčioja. Geliantis skausmas kone malonus. Bent jau pakankamai pažįstamas. Stengiuosi judinti sustirusias rankas, tačiau jos, vangios ir neklusnios, nepasiduoda. Žingsniuoju greitai, nesidairydama. Galiausiai mūsų lange išvystu blausiai šiltą šviesą ir judantį šešėlį. Šešėlis juda pirmyn ir atgal... Svyruoja. Lyg ir linguoja į skambančios muzikos taktą. Muzika skamba, bet jos negirdžiu. Ar tai reiškia, kad jos nėra? Ar ji, kaip ta gitara ir pianinas, užmiršti tolimiausiame sielos užukampyje?
Muzikos skambesys ir Tavo nepastebimas šokis. Tai, kas virto tikrove šią akimirką. Bet nežinau, ar pavirs man tikrove po dienos ar kelių... Nežinau, ar vėl suskambės ta muzika. Ar ji skambės tikrovėje? O gal tik mano galvoje..?