Suplasnojęs juodais sparnais
nusileidžia vakaras.
Lig ryto tamsoje
paskęsta žemė.
Mėnulio
skruostus glosto
debesys, o jis letai sau
plaukia per žvaigždynų jūrą.
Pro debesų tinklą žvelgia į juos,
nutaikęs pilnaties strėles jiems
į veidus. Šypsosi. Klausosi, kaip
dejuoja dvi besimylinančių
Širdys. Mėnuo susigėdęs
pasislepia užu
debesies.
Po nakties orgijos,
jie praveria langą.
Nakties vėsa dar
labiau apsvaigina, dar
giliau panardina į
nakties jausmų tinklus.
Vėl gera-gera bus...
Taip išreiškiama valentinų,, meilė,,
O Amūras kažkam vėlei
jau ir taiko savo strėlę...